Gyveno tolimoje šalyje – Lietuvoje, peliukas ir karalius. Šoje pasakoje, kaip ir daugelyje – yra dalis tikrovės.
Karalius peliuko vis dažniau prašo nebebūti peliuku, o būti žmogumi. Peliukui nieko kito nebelieka, kaip tik paklusti karaliui. Tačiau nuo savo minčių peliukas pabėgti negali, todėl ima rašyti dienorašti…. Taip GIMSTA PELIUKO DIENORAŠTIS.
Gimtadienis… noriu dėmesio. Noriu, kad Karalius peliuką priglaustų, padovanotų sūrio gabalėlį taip, kaip žmonėms per gimtadienį žmonės dovanoja gėles ar saldainių. Didelių dovanų peliukas nenori. Svarbiausia žvėreliui jausti, kad dėl jo kažkas nori stengtis. Ir jis yra karaliui toks brangus, kad jo didenybė gali šokinėti iš laimės, ir kartoti – “šiandien tavo diena, kaip gera kad šiandien prieš daugeli metų tu gimei, kaip gera, kad šypsaisi. Man reikalinga tavo šypsena nors ir kreiva. Nors tavo dantys nuo sūrio iškrypę, tačiau tu mano peliukas. Mano išdykėlis ir vienintelis tikras kovinis draugas”.
Šventinę dieną peliukas buvo prabangiai maitinamas, tačiau jam ne tiek prabangaus karališko maisto norėjosi, kiek norėjosi matyti Karaliaus šypsena, matyti, kaip karalius nori dar ir dar ką nors gero peliukui padaryti. Galvelę paglostyti, tarnams pagirti. Tačiau Karalius jautėsi jau daug dėl peliuko padaręs, nes surengė karališką vakarienę. Tik peliuko širdelė verkė, nes buvo pamiršta viskas, ką taip mėgsta peliukas. Karaliaus patiekalai peliukui buvo svetimi. Jam norėjosi sūrio mažyčio trupinėlio. Jam norėjosi bet mažiausio prisilietimo prie kailiuko.
Ir peliukas pasakė Karaliui, kad jam nėra malonu karališka puota, kad jis nori kitokio dėmesio. Karalius įsižeidė ir pasakė, kad daugiau nebebus jokio dėmesio, jei peliukas toks nedėkingas ir neįvertino jo pastangų…
Įsižeidęs karalius ilgai nesikalbėjo su peliuko. O kai peliukas meiliai glaustėsi aplink jo kojas, karalius išdidžiai pažiūrėdavo į jį. Peliukas stengėsi atsiprašyti, bet ir tai nepadėjo. Tada peliukas iš skausmo ėmė graudžiai cypti, tačiau ir tada Karalius neatkreipė dėmesio – nesuminkštėjo karaliaus širdis. Jis ramiai ir išdidžiai nuėjo ilsėtis į savo karališkus rūmus…
O peliukas iš didelio skausmo liko verkti prie pilies durų… Skaudėjo tik peliukui, nes karalius jautėsi teisus. Jis jautėsi padaręs viska kas jo galioje.. Tik peliukas jautėsi kaltas, jautėsi nesuprastas ir tuo pačiu kaltino save supykdęs karalių….
Ilgai verkė peliukas nakties tamsoje, ilgai cypdamas kūkčiojo, tačiau jo ašaros trikdę tik mėnulį, aukštai kybantį danguje. Ir tik jis savo spinduliais priglaudė ašarotą ir drebantį žvėrelį………
