Pamatęs medžio lapų draugystę peliukas sumastė beprotišką idėją – šypsotis visiems, kas su juo sveikinsis, kalbins ar bendraus. Nes jam atrodė, kad tai padės surasti antrą tokią pačią šypseną turintį peliuką, kuris jį ir pamils.
Užrakinęs urvo dureles žvėrelis padėjo raktą po šalia esančiu gėlės vazonu taip, kaip jį buvo mokiusi mama. Jis žinojo, kad kol jo nebus svetimos pelės ar žmonės po namus vaikščioti neturėtų. Kartu su raktu po vazonu padėjo ir trumpą laiškelį.
Jame buvo parašyta:
„ Mielas skaitytojau, tik peliukas ir tu žinote, kur yra raktas nuo urvelio, todėl jei nori užeiti ir pasisvečiuoti, o gal dėl kažkokios priežasties nuo visų pasislėpti, tai atsirakink urvelį. Aš visai nesupyksiu, tu būsi mano draugas, kurio aš išėjau ieškoti. Besišypsantis Peliukas.“
Išėjęs iš namų peliukas patraukė į pilį, kurioje gyveno jo karališka didenybė Karalius. Peliukas panoro ir jam savo šypseną nunešti, gal visgi paaiškės, kad jo karališkosios didenybės rustybė sumažėjo.
Šokinėdamas per žolės kupstelius, kuri per vasarą buvo išaugusi ant takelio bei pabraidydamas po naktinio lietaus padovanotas balas pilkius nepajuto kaip atsidūrė prie pilies vartų. Nenorėdamas sukelti triukšmo ir atkreipti į save dėmesio peliukas šmurkštelėjo pro pilies sienoje esančią skylutę ir netrukus jau buvo spindinčioje pilies menėje.
Neradęs karaliaus jam įprastoje vietoje žvėrelis pasuko virtuvės link, mat ten tikėjosi sutikti virėjo mažą dukrą, kuri kartais pasigaildėdavo peliuko ir duodavo jam vieną kitą sūrio kasnelį. Nors šeip peliukas manė, kad ji jo labai nemėgsta. Tačiau dabar jis tikėjosi ši tą iš jos sužinoti apie jo didenybę.
Virtuvėje prie lango sėdėjo ir su mediniais žaislais žaidė mergaitė. Pamačiusi peliuka, ji draugiškai nusišypsojo ir su ranka pakviete mažajį draugą. Peliukas užšoko ant prie stalo stovėjusio didelio miltų maišo ir jo kailiukas iš pilko tapo baltas. Jis aišku to nepastebėjo ir šoktelėjo ant stalo. Gerai, kad rūmuose visi miegojo pietų miego, todėl niekas neišgirdo, kaip virėjo dukra ėmė garsiai juoktis pamačiusi, kad pilkius tapo baltas. Jiedu jau senai vienas kita matė, todėl mergaitės akys spindėjo iš džiaugsmo.
Ji ištiesė savo mažus baltus delnus ir leido akimis peliukui suprasti, kad žvėrelis gali įsitaisyti jouse. Jis šiek tiek abejodamas ir savo ilgą peliukišką uodegėlę vingiuodamas lėtai įlipo į mergaitės delnus. Ji pasilenkė ir priglaudė savo vaikišką skruostą prie peliuko miltinos nosytės. Tą akimirką žvėrelis buvo pats laimingiausias peliukas pasaulyje, jis įsivaizdavo esantis žaliasis lapas, kurį vieną rudenio rytą matė pabudės pro savo urvelio langą.
Staiga pasigirdo triukšmas ir į virtuvę įėjo pats virėjas. Mergaitė paslėpė peliuką siaujoje. Vėliau, kai tėvas nusisuko pamerkusi jam akį padėjo jį prie urvelio vedančio į lauką…
