Butelis ir parduotuvė – laisvalaikis?

Visai neseniai važiuodama traukiniu išgirdau keletą keistų ir neįtikėtinų dėtalių iš pirmakursių ir trečiakursių jaunuolių gyvenimo.

Girdėdama jų pokalbį , norėjau įsivaizduoti, kad tai tik sapnas, iš kurio tuoj pabusiu ir nereikės sau pripažinti, kad tai ką kalba mano kupė kolegos – tiesa.

Papasakosiu keletą fragmentų iš vykusio pokalbio.

Pirmame kurse juvelyriką studijuojantis vaikinas kartu su juo traukiniu važiuojančioms kolegėms pasakojo, kad vakarus leidžia bendrabutyje gerdamas alų, mat visi jo draugai liko Vilniuje, o  Klaipėdoje nėra jam ką veikti. Toliau pokalbis pasisuko apie tai, kad reikėtų nusipirkti šaldytuvą, kuriame laikytų mėgstamo alaus skardines.

„Užsipirkčiau didesnį kiekį gėrimų, jei turėtume šaldytuvą. Dabar perku tik po 8 skardines, kurias išgeriu per vakarą“.

Į pokalbį įsijungė trečius metus tą pačia specialybę studijuojanti mergina: „ Aš taip pat  nuobodžiauju, nebesusigalvoju, ka po paskaitų veikti. Todėl susigalvoju, kad man ko nors reikia parduotuvėje, nors realiai nesiruošiu nieko pirkti, ir einu į prekybos centrą. Ten vaikštau dairausi ir taip „prastumiu“ dieną.

Pokalbis tęsėsi:

O televizoriaus neturi? – pasiteirauja vaikinas
Turiu, – atsako mergina.
Tai, kodėl tau nuobodu, juk gali žiūrėti laidas, filmus? – klausia vaikinas.
Dieną nieko išskyrus serialus nerodo ( mergina).
Tai pradėk juos visus žiūrėti, – pataria pirmakursis ir priduria – Jei aš turėčiau tv, tai puse nuobodulio dingtų.

Toliau jaunuoliai ėmė kalbėti apie nuobodžius dėstytojus, jų kompetencijos stoką. Pokalbyje dalyvausiai trečiakursiai išsitraukus knygą  viena iš iki šiol tylėjusių merginų pasigyrė, kad abitūros egzaminus baigė neperskaičiusi nė vieno literatūros kūrinio, kurio reikėjo ruošiantis egzaminui, mat knygas skaityti, pasak jos, begalo nuobodu. Po šio atviro pareiškimo prie jos prisidėjo ir kita mergina sakydama, kad ji tiesiog negali nusėdėti vietoje, todėl knygų niekada neskaičiusi.

„Skaityčiau knygas, jei nebūtų išrastas kompiuteris ir nebūtų televizoriaus, o kolkas man ir jų pakanka“ – teisinosi prieš kolegas mergina.

Toliau jaunuoliai vieni kitiems patarinėjo, kaip kovoti su nuoboduliu, tačiau taip ir neišgirdau, kad jie kažkuo išskyrus klubus, kavines, gėrimus domėtųsi. Net kalbai pasisukus apie jų studijuojamą specialybę- juvelyriką, neišgirdau, kad kurio kalboje skambėtų entuziazmas ar akys atgytų.

Pažvelgiau pro traukinio langą. Pro langus mačiau ne tik apsinuoginusius medžius, mačiau jų išsikerojusias šakas  ir jos man kelė susižavėjimą. Mintimis senai jau palikau tuos pačius ir apie ta patį skambančius pokalbius.

Pagavau vieną mintį savo galvoje ir sustabdžiau ją – norėjau iššokti pro langą ir būti panaši į tuos medžius, kurie nepaisant laiko stovi toje pačioje vietoje, nuo tada kai išdygo, o jų grožis išlieka.

Staiga pajutau, kad traukinio kupė man trūksta oro, laimei traukinys sustojo mano stotelėje.