Motociklu į Alpes (I dalis) (foto)

Apgalvota avantiūra žada nuotykius

Vasara pasibaigė…  Pro langą nosį kyštelėjo, nors ir spalvingas, bet žvarbus ruduo. Jį pajutusi supratau, kad niekaip dar nesinori tos vėsos pamilti, juk nespėjau šiltu oru pasidžiaugti, jos energijos „pasikrauti“ ir su saule atsisveikinti.

Todėl nepaisydami to, kad vasara pakėlė sparnus, ir kad su ja ir motociklų sezonas Lietuvoje pasibaigė, kartu su draugu Marku ryžtamės įgyvendinti dar pavasarį gimusę svajonę -  motociklu pasivažinėti po Europą.

Kodėl sakau „ryžtamės“, nes Lietuvą apgaubęs rudeniškas oras net ir patyrusius motociklininkus atbaidytų nuo avantiūros -  leistis į trumpiausią kelionę, kurioje neišvengiamai teks susugrumti su gamtos stichijų sukeltais nepatogumais – kūną stingdančiu šalčiu, lietumi, žvarbiu vėju, slidžiais keliais. Apie išvermės išbandymą jau ir nebekalbu.

Kruopščiam pasirengimui sugaišę visą dieną išvykstame. Tikslaus kelionės maršruto neturime, tik keletą idėjų – nusprendėme apsispręsti privažiavę kryžkelę Lenkijoje.

Važiuodami abu tyliai mintyse rinkomės, kur pasukti -  į Vakarų Europą link Prancūzijos ar spausti gazą link Pietuose krantus skalaujančios Adrijos jūros. Laiko nuspręsti turime daugiau nei reikia, juk dar Lietuva, tad pirmyn. Tačiau, kad ir kiek daug laiko sprendimams buvo, abu žinojome vieną svarbų faktą – kelionei turime tik 5 paras.

Išbandymai jau už pirmo kampo

Vos pajudėjus iš Vilniaus supratau, kad visi mane kamavę dailiajai lyčiai aktualūs klausimai dėl aprangos grožio tėra visiškas nesusipratimas. Nes pajutusi rugsėjo vėją, supratau, kad jis lyg ištroškęs vampyras kabinasi man į gerklą, viniojasi mano gyslomis aplink liemenį ir surakinęs per alkūnęs siurbia visą gyvastį. Akimirka bandydama pamiršti šaltį prisiminiau, kaip su šalčiu kovojo lede užsišaldę magai. Ir taip pat suvokiau, kad neesu taip kaip jie išugdžiusi savo valios ir ilgai kūną draskančio šalčio neiškęsiu, o juk prieš akis dar 3000 kilometrų.

Jei kas tuomet man būtų priminęs, kaip matuodamasi motociklinių prekių parduotuvėje kelionėms specialiai skirtą moterišką kostiumą reiškiau nepasitenkinimą dėl to, kad jis storas, nepatogus, nedailus ir lyg antra oda neprigludęs(nenuostabu, kai esi pripratęs nešioti lengvus vasariškus rubus), dabar kelionės pradžioje būčiau degusi iš gėdos dėl kiekvieno savo žodžio bei minties. Nes tik šis kostiumas atsidūrus nepavydėtinoje situacijoje ir gelbėjo.

Sustojome šalikelėje. Štai po tokios situacijos dabar jau esi pasiruošęs išklausyti visas pamokas, kurios tik padėtų kariaujant su vėju. Sužinai, kam skirtas kiekvienas užtrauktukas, išbandai visas galimas aprangos kombinacijas.

Labiausiai padėjo tai, kad kelnės ir striukė iš vidaus susisega užtrauktuku į vientisą kombinezoną. Vėjo triumfui buvo padarytas galas, ir ką tik prie 90 kilometrų greičio patirtas nuogumo jausmas ištirpo. Toliau jaučiausi šiltai ir saugiai lyg drugelis savo kokone prigludęs prie kelią ryjančio motociklo .

Palikę Lietuvą ir kuo greičiau bėgdami per Lenkiją nė neįtarėme, kokios grožybės laukia saulei ėmus ritinėtis žeme. Laukti ilgai nereikėjo.

Iki Krokuvos likus apie 130 kilometrų mus pasitiko dangaus rustybė. Toks įspūdis, kad kažkas mums iš dangaus pirštu grumojo už tai, kad mėgavomės įgyvendindami savo svajonę. Visą dieną bėgę nuo lietingų debesų dabar papuolėme į liūtį. Nors paros metas mus turėjo maitinti šviesa, tačiau aplinkui skendėjo juoda naktis, o su ja beldėsi dar ir šaltis. Važiuoti motociklu tokiomis sąlygomis nepatartina, nes rizika du kart didesnė nei palankiu oru.

Dar vienas pastebėjimas – važiavimas pliekiant liūčiai visiškoje tamsoje – tai lyg rėžimasis į stiklo sieną, kuri, apšvietus automobilių lempoms, atrodo, lyg nuolat duštų į milijonus smulkių dalelių. Greitį sulėtiname iki 60 kilometrų per valandą, nes jau už metro neįžvelgi ar kelyje netyko bent menkiausia kliūtis, kuri važiuojant dvirate transporto priemone gali būti lemtinga.

Tiesa, pajutus pirmuosius lietaus lašus, tačiau dar neįtarus apie laukiantį pragarą, panaudojome šiai situacijai turėtą kozirį – iš Lietuvos pasiimtą specialų motociklinį kombinezoną nuo lietaus. Kaip ir žaidime, taip ir čia jį turėjome tik vieną, todėl panaudojome kaip galima tikslingiau – juo apsirengė Markas, nes važiuojant į naktinę liūtį vairuojančiam tenka daugiausia vandens. O aš pasislėpiau už jo lyg meškiukas koala.

Susispaudę arčiau vienas kito per liūtį važiavome link tikslo – Krokuvos. Keista, tačiau visai netrukus, mes dangų įtikinome savo tiklo rimtumu – lietus ėmė rimti ir, kol kuro atsargas pasipildėme, visai baigėsi.

Karo pradžia arba kai gerai – norisi geriau

Ir nors lietus nurimo ir kartu su gaivia rudenio vėsuma dangus ėmė giedrytis, netikėtai prasidėjo nauja audra – dabar šėlo mūsų emocijos. Matyt, kol ant kulnų lipo liūtis, jautėme mus vienijančią kovos dvasią, kuri ir vedė link tikslo – pabėgti nuo siaučiančio lietaus ir pagal planą pasiekti Krokuvą. O tik sunkumams pasitraukus, pradėjome užsiimti švelniai tariant kvailystėmis – kažkuriam ištarus vieną ar kitą mintį dėl tolimesnio kelionės maršruto, kitas neišklausės iki galo imdavo šėlti lyg pamišęs. Tai tęsėsi ne vieną valandą…

Moteriška ir vyriška logika ant vieno motociklo tokiomis sąlygomis gali sukelti trečią pasaulinį karą. Ir čia svarbiausia kelios taisyklės. Pirma – užvaldžius ambicijoms, bent vienam nepamiršti humoro jausmo, matyt, neveltui garsus mąstytojas yra pasakęs, kad tik šypsena išgelbės pasaulį. Ir antra – neimti giliai į plaučius komandos nario purkštavimų. Tuomet rezultatas aiškus – karo nebus.

Apsisvaidę karštomis liepsnomis: „tu visur tik bloga įžvelgi“, „tu manęs nesupranti, tai nematau prasmės aiškinti“ bei apsikeitę grasinimais: „Gal tu nori į oro uostą?“ „Pareisiu pėsčia namo…“ (smagiai skamba, kai iki Vilniaus apie 800 kilometrų), tęsėme, ką pradėję.

Atsižvelgus į oro sąlygas, abu sutarėme, kad kelionę tęsime per Tatrus ir Alpes.

Kitas dalis skaitykite čia:

Kelionė į Alpes (IIdalis)

Kelionė į Alpes (III dalis)