Motociklu į Alpes (II dalis) (foto)

Stereotipai apie Lenkiją subliuško Krokuvoje

Mus pasitiko naktinė Krokuva…  Niekada nepažinusiems jos tamsoje ji atrodė lyg netikėtai surastas lobis. Pustuštės senamiesčio gatvės padalintos metaliniais tramvajaus bėgiais atrodė skiria du skirtingus pasaulius – dvi Krokuvas.  Metalo spindesys ir kartkartėmis pasigirstantis jo garsas lyg kvietė akreipti dėmesį į praeityje likusius įvykius, gyvenusius žmones, supratusius architektūros grožį, turėjusius jautrų formos ir ornamentų pajautimą.

Visa tai išvydęs savo akimis greitai pamiršti su Lenkija susijusius stereotipus. Čia stovėdamas imi suvokti, koks paviršutiniškas buvai galvodamas, kad daugelis toliau nuo Lietuvos esančių valstybių yra labiau vertos nei Lenkija, kad pažintum jų miestus, žmonės, kultūrą. Ir pasijauti visiškai nereikšmingas su savo mintimis ir kadaise ištarta kritika.

Žengėme senolių sukurtomis gatvėmis ir vis su nauju aiktelėjimu akimis rijome architektūros šedevrus. Vienas įsimintiniausių – Vavelio pilis. Dar tik išvydę ją iš tolo, suvokėme, kad būtina tai apžiūrėti dieną, todėl išvykti negalime. Apie šio pastato didingumą netiesiogiai kalbama ir legendose – nenugalimą slibiną nugalėjo kunigaikštis Krakas, o po kiek laiko iškilusi pilis patyrė švedų, prūsų, rusų trypimus.

Naktinis šio miesto gyvenimas spalvingas – imk viską ko reikia. Eidamas senamiesčiu netikėtai suvoki, kad tranki muzika sklinda tiesiai tau iš po kojų -  iš po grindinio esančio rūsio. Ir jų čia ne vienas. Pasukęs į kitą gatvelę užtinki lyg labirintą koridorių, kuris nuveda į jaukų pogrindyje esantį barą..

Jei po vidurnakčio išalkai, stok i eilę prie XXL dydžio turkiškų kebabų. O gal esi išrankus maistui ir bet ko nevalgai – užeik į kavinę – čia virtuvėje bet kuriuo paros metu virėjas pagamins viską, ko tik pageidausi. Įdomiausia tai, kad užsisakius picos laukti nereikės – jų čia garuoja prikepta ir sukrauta ne viena ir ne dvi. Po miestą besidarydami klaidžiojome ir juo mėgavomės iki paryčių. O ryte šį miestą išvydome tarsi žvelgtume į jį dar kitomis akimis…

Eldorado šalyje

Lenkijai vos tik likus už nugaros, apsidžiaugėme. Nes artėjantys Tatrai  jau buvo ranka pasiekiami. Švelnus ir šiltas oras lepino iš paties ryto, tad nors ir mažai miegoję, mėgavomės pro mus skriejančiu vaizdu ir greitai artėjančiomis kalnų viršūnėmis.

Vasarą jau pasivijome.. Ir tas jausmas, kad tu laisvas, o visi vingiuoti keliukai į kalnus, per tarpeklius, yra tavo, veide nupiešia šypseną. Netikėtai vietiniams policijos pareigūnams skyrus 50 eurų baudą, už 10 kilometrų didesnį greitį nei leistina, kelionės euforija nesumažėja.

Tatrų viršukalnėse jautėme kandžius šalčio dantukus, tačiau tai tik padėjo greičiau suvokti, kad esame daugiau nei kilometro aukštyje virš jūros lygio.  Dėl to jauti ne tik temperatūrų skirtumus, ryškiau užuodi ir grynus augalų skleidžiamus kvapus. Pasukęs galvą į bet kurią pusę netrukdomas akimis šokinėji nuo vienos viršukalnės ant kitos.

Visą dieną saulės globojami lyg vaikai šėlome kalnais, vingiuotais keliukais, bėgančiais medžiais. Trumpam sustodavome. Išgirsti kalnų tylos. Kartu su galiūnais pasisveikinę leisdavomės kopti į kitas viršukalnes. Nedideli miesteliai kalnų prieglobstyje mus pasitikdavo jaukumu ir šiluma. Su diena baigėsi ir kalnai. Tik spėjome dar įkopę į paskutinį kalną palydėti saulėlydį, kur pajutę šalčio bangą ėmėme svajoti apie karštą pirtį ir poilsį.

Dar šiek tiek gazo ir jau čia pat, išdidaus kalno pašonėje, radome visą grožio procedūrų kompleksą. Nukinkę savo plieno žirgą pasidavėme  pirčių ir baseinų malonumams. Šioje vietoje galėjome tikėtis ir kitų pramogų – teniso kortai, sporto salė, baulingas, biliardas, du barai, restoranas, masažas. O ko, ne Eldoradas?

Kitas dalis skaitykite čia:

Kelionė į Alpes (I dalis)

Kelionė į Alpes (III dalis)