Žmonių pasaulyje peliukas gyvena jau ilgą laiką…
Žvėrelis su savo peliukiška nosyte iššniukštinėjo visus kampelius. Urveliais apibėgo ne viena didingą poną, lankėsi žmonių galvos rūmuose ir net surado tarp žmonių savo karalių. Aišku, visa tai įvyko dieną.
Dažnai peliukui buvo visai nesunku kalbeti su žmonių karaliais ir jie nebijojo su peliuku kalbėti. Jie netgi būdavo daug atviresni su landžiu peliuku, nei su savais. Peliukas tai suprato ir vertino, todėl jis elgesi taip gražiai, kaip tik moka peliukas. Ir visgi niekada nevaikščiojo su apsimetėlio kauke.
Paslėpti savo uodegėlę ir kalbėti su žmonėmis jis bandė drąsiai iš aiškiai. Nesislepė kamputyje, kai visų žvilgsniai smeigdavo į jį. Juk peliukas neturėjo ko slėpti, nebent mažą ir dailę savo uodegytę. Jau vos uktelėjęs suprato: „reikės niekad nemusikuoti ja kitiems po nosimi“.
Iki šiol žvėrelis gyvena tarp žmonių ir drėgna nosyte uosto jį supančio pasaulio patirtį. Naktimis, kai visi slepiasi šiltuose namuose, kai vaikai sėdi basi savo lovose, kai galingi dėdės per miegus skaičiuoja savo turtus, peliukas išlenda iš po šilto šaliko, mažytes ausytes iškišęs iš urvelio žvelgia pro langelį į tylą ir nakties apsuptą miestą.
Kartkartėmis, kai karalius leidžia šmurkštelėja už mašinos vairo. Laksto miesto gatvėmis, bet peliukiškai atsargiai. Pajutęs, kad karalius kažko bijo, jis ausytes priglaudžia prie galvos ir ramiai žvelgia. Pykti karaliui dažnai neišeina… todėl peliukas stengiasi pernelyg daug neišdykauti.
