Už lango sninga… Išbėga žvėrelis į kiemą ir jo pilkas kailiukas aplimpa švelniomis it pūkas snaigėmis. Džiaugiasi pilkius ir bando bent vieną paliesti, pakalbinti savo cyptelėjimu… o snaigės dingsta ir visos viena po kitos palieka drėgną pėdsaką.
Peliukas lyg išsigandęs susigūžia į mažą kamuoliuką ir apsikabinęs savo letenėlę nepajunta, kaip per skruostą nubyra ašara.
Jo galvoje pinasi vaikystės vaizdai… Kai jis globojo ir prižiūrėjo jaunesnį savo brolį. Kaip guodė pargriuvusį, šluostė kailiuką ir mokė pelių kalbos…
Po to daug sniego nutirpo ir daug sūrio buvo suvalgyta, daug juoktąsi. Namuose aidėjęs šurmulys pavirto į spengiančią tylą…
„Kaip tos snaigės… Viskas, kaip tos snaigės, – susirietęs į kamuoliuką mąstė peliukas. – Jos krisdamos iš dangaus visos kartu išdykauja, džiaugsmingai krykštauja, sukasi… Ir nežino, kad atsitrenkus į žemė vienos paskęs baloje ir niekad jau nepakils. Kitos dar ilgai ant žemės bus pustomos vėjo… O dalis niekad nepajus žemės po savo kojomis, nes liks kaboti ant medžių, namų… O gal tiesiog nepastebimai kažkur dings…
Štai, kodėl taip tuščia ir akyse kaupiasi vanduo, kai išgirsti kažkieno žingsnius, kai dar neprisilieti, o jau ištirpsta…“ – svarstė žvėrelis. Ir nė pats nesuprato, kur baigiasi snaigės, o kur baigiasi peliukiškos ašaros, suvėlusios švelnų kailiuką, išpraususios suglaustas ausis ir sušaldžiusios pilkį… O dangus nesustoja ir toliau beria pūkus. Žiemą visad sninga…
