Mėgstamiausia peliuko veikla, aišku iškart po sūrio graužimo, sėdint parke paskęsti erdvėje bei klausytis žmonių. Ir visai nesvarbu paros metas, vaikas kalbėtų, o gal visų bijomas dėdė guostųsi.
Kartą, tik maža drėgną nosytę iškišęs, parke žvėrelis sėdėjo pasislėpęs savo šalike. Pilkis taip klaidžiojo savo mintyse, kad net nepajuto, kai šalia jo prisėdęs žmogus ėmė balsu skaityti knygą. Tik kaimynui ėmus garsiai čiaudėti mažasis suprato esąs ne vienas.
Ir staiga peliukas dar labiau suglumo ir akytes pastatė, kai pajautė, kad jo užpakalinės letenėlės taip netikėtai ėmė šlapti. Pasimetęs pažvelgė į dangų ir išvydęs kaitrios saulės žvilgsnį tik dar labiau įsitikino, kad lietumi čia nekvepia.
Pasikasęs ausytę suktelėjo galvą į šoną ir išvydo žmogų, kuriam skruostais didesnės už grūdus birėjo ašaros. Grūdus žvėrelis gerai pažinojo, nes karalius šiuos labai mėgo ir turėjo jų ištisus aruodus.
Sutrikęs peliukas ėmė vizginti iki šiol nuo žmonių apdairiai slėptą savo ilgą uodegytę. Jis ją švytravo taip stipriai, kad atrodę, jog stūgauja į skersgatvių nelaisvę pakliuvęs ir už namų vis užkliūnantis bei pargriūvantis vėjas. Tik tai ir gelbėjo pasimetusį žvėrelį nuo nereikalingo įtarimo. Juk nesuprastų žmonės, kodėl taip drąsiai po miestą vaikšto laukinis žvėrelis.
