Tykiai snaudė peliukas, kol jį pažadino į langą barbenantys šalti vėlyvo rudenio garsai. Netikėtai prabudęs ir išgirdęs lietaus pasisveikinimą jis sulėtinęs kvėpavimą sukluso – mat vos tik iš sapnų atmerkęs akytes dar nesuvokė nei kur yra, nei kas aplinkui vyksta. Visas kūnas buvo įsitempęs, kailiukas pasišiaušęs. „Gal tuoj reikės gintis arba kiek neša letenėlės dumti tolyn“, – kalbėjo instinktai pilkiui.
Ir kai jau visi miego sapnai ištipęno, pilkis suprato, jog niekas niekur jo neveja ir nė mažiausio pavojaus kvapo aplinkui nėra. Ir visgi už iš po nakties šiek tiek suprakaitavusio pilko švelnaus kailiuko esanti širdis ramiau neėmė plakti.
Pastaruoju metu iš žvėrelio šypseną vis dažniau pavagia dėdė liūdesys… Lėtai iškišęs vieną leteną ant šaltų grindų žvėrelis nusipurtė, bet greitai jau dėjo antrą letenėlę ir atsispyręs jomis nuo žemės šoktelėjo prie durų.
Čia pat pro jo nosį per stiklą bėgo vienas didelis vandens lašas ir nespėjus peliukui įžiūrėti, kokios spalvos akis lietus turi, staiga pasirodydavo jau kitas.
„Koks darbštus lietus ir jo vaikai darbštūs, – svarstė pilkis. – Visi kaip vienas atsikėlę dar naktį ėmė laistyti žemę. Ir jie visai nepikti, kad teko dirbti, kai visi šiltai miega savo lovose, o pagalvės ištapomos seilėtomis sapnų kojomis“, – stebėdamas lietų, besiteškianantį balose, mąstė peliukas. Jo vaizduotė piešė pilnus išdaigų ir šaltus lašų veidus, kurie kuteno skubančių žmonių nugaras.
Pridėjęs nosytę prie durų stiklo mažius išgirdo močiutės kvietimą: „Vaikai, bėkit čia. Sūrio pyragėlius padėsit gaminti“.
Iš šiltos krosnies sklido apkepusio sūrio kvapas. Nuo ugnies prie stalo vikriai sukosi močiutė. Priėjusi prie miltais nubarstyto ir dar žaliais pyragais nudėto stalo, prie kurio sėdėjo būrys mažų nosyčių, ji uždėdavo savo šiltą letenėlę ant vieno ar kito pilkiaus letenėlės ir po mažylio sauja gimdavo vis dailesnis ir dailesnis gardėsis.
Kiekvienas laukė močiutės letenos, juk tuomet sūrio pyragas būdavo ne tik gražesnis, bet ir skanesnis. Drėgni snukučiai kyšantys iš po stalo lentos aplipdavo sūriu. Urvelyje apsigyvendavo čiaudulys, o paskui jį ateidavo ir juokas.
Lietus liovėsi. Peliukas pajuto esąs alkanas… Tik urvelyje pyragais šiandien nekvepėjo…
