Motociklu į Alpes (III dalis)

Alpės lyg saldainiai

Tik įriedėjus į Austriją pasitinka vynuogių plantacijos, o tolimoj pro pūkinius debesis ir Alpės moja. Norėdami jas greičiau pasiekti sukame link autostrados, kuri eina per kalnuose iškirstus tunelius, tarpekliuose pastatytus tiltus.  Susimąstau: „Daug prakaito išliejo žmonės, kol šį kelią kalnų apsuptyje nutiesė. Tik mažai, kas tai bepastebi – greit priprantame prie gero ir visa tai jau savaime suprantama“. Bet tik pabadyk pravažiuoti Ukrainos kelius, vedančius į Karpatus, prisiminsi, kaip teko pašokinėti.

Sumokam už kelią...

Neatsispyrėm pagundai...

...paragavom saulės prinokintų vaisių. Saldžios ir be kauliuku. Atsiprašom...

Vaizdas pats kalba už save...

Švelniai lepinami saulės nė nepastebime, kaip po akimirkos ilsimės visai šalia didžiųjų milžinų. Belieka tik pasukti į pasirinktą keliuką, kuris pagal žemėlapį turėtų vesti tiesiai į dangų. Atidžiau įsigilinę į žemėlapio spalvas sužinome, kad žaliai jis ne veltui pažymėtas – taip įviniojami tik šokoladiniai saldainiai.

Atiduodam duoklę žemėlapiui...

Nesibaigiantys tuneliai ir tiltai priverčia sustoti. Grožimės...

Prieš kildami į kalnus nusprendžiame papildyti kuro atsargas ir čia suprantame, kad saulė jau ne taip aukštai, kaip važiuojant autostrada mums atrodė. Tik būdamas šalia kalnų, supranti, kad saulė vos po vidurdienio greitai ima slėptis už kalnų viršūnių. Kalnuose oro temperatūra krinta. Įsivyrauja prieblanda.

Skubame. Tačiau prasidėjusios atrakcijos nerimastingas mintis išblaško. Kalno šlaitu i viršukalnę vedantis keliukas sukelia tikrą audrą kūne – čia pat posūkyje už poros metrų skardis, čia pat kito kalno plika ketera, dar viena ir dar viena. O prieš akis du milžinai lyg broliai vienas prigludęs prie kito. Tolumoje matome – ten, kur kalnas savo pečius apdengęs šviežios žolės mantija, ten milžino  nugarą kutena ir kaso mažos, it balti taškeliai žaliame fone, avys. Pakalnėj sutinkam gražuolės karves. Pamanau sau: „puiki proga atlikti su vyrais tyrimą – ar bijo vyrai šių švelnių, žolę ėdančių ir mus maitinančių padarėlių“. Kad ir kaip keistai skambės(o gal kai kam ir nekeistai), paaiškėjo, jog bijo.

Čia prasideda ypatingasis kelias į Alpes

Artėja vakaras... Nerimaujam, kad nespėsim pasidžiaugti kalnais

Posūkyje skardis...

Kančios ir baimės akimirka, bet ko dėl nuotraukos nepadarysi. Svarbu dar karvutės pamelžti niekas neliepė.

Akys išvysta ir kalnų prieglobstyje ramiai snaudžiančius ežerus. Sunku patikėti, kad kalnai ir visa tai, kas juos supa nėra tik fantazijos vaisiai. Kad ir kiek į juos bežiūrėtum, vargu ar įmanoma atsistebėti.

Artėjant vakarui privažiuojame rojaus kampelį – kalnų apsuptyje plūduriuoja išsiraizgęs ežeras, o jo krantuose ilsisi bures nuleidę laivai. Miestelis skendi mėnesienoj. Jauti, kaip į nosį veržiasi kalnų rudeniška vėsa. Čia jautiesi lyg atskirame pasaulyje, kuris iki šiol net nežinojai, jog egzistuoja. Ir apima jausmas, kad gal žmonės čia net negyvena. Juk tai taip nepanašu į mus, skubančius, nespėjančius ir vėl iš naujo lekiančius… Trumpam sustojam.

Pilių ir motociklininkų rojus

Palikę kalnus sunkiai per naktį skinamės kelią link nakvynės. Greitkelis nedžiugina. Važiuojame paskendę kiekvienas savo mintyse.

Netikėtai pasidaro šalta. Ir kuo toliau tuo labiau – GPS navigacinė sistema rodo, kad esame beveik kilometro aukštyje. Kelias tampa nesibaigiančiu posūkiu. Susižvalgę kraipome galvas ir šilumos ištroškę stojame pakelės degalinėje. Čia sužinome, kad toks smagus keliukas tęsis dar ne vieną dešimtį kilometrų. Nusprendžiame, kad šią likimo dovaną reikia išnaudoti dieną.

Patarus vietiniams kavinės darbuotojams leidžiamės ieškoti netoliese esančio miestelio, kur tikimės surasti šiltą lovą. Viskas lyg nakties užburta – netikėtas kelias, nauji kalnai, miestelio viešbutyje laisvų kambarių nėra. Laimei čia Austrija ir miestelio žmonės su tavim elgiasi lyg su savu – viešbutuko adminitratorius suranda mums  nakvynę kitame miestelyje, esančiame už poros kilometrų. Ir dar entuziastingai nubraižo mums žemėlapį. Neesame naivus, bet suprantame, kad dažnai pasitaiko, jog ir už pinigus tokio paslaugumo negauni.

Nakčiai nutupiame mažame St. Georgen am Walde miestelyje. Viešbutyje verda savo gyvenimas, kurį išduoda sklindantis mėsos kvapas, skambantys stikliniai bokalai, kartkartėmis švelniai nuaidintys šaukštelio garsai – čia, pirmame aukšte, įsikurusi maža mėsos gamyklėlė bei kavinė. Rytas austrams prasideda nuo pokalbių prie bokalo alaus.

Gyvenimas čia verda nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro

Pusryčiavome viešbučio pokylių salėje - keista aplinka, bet jauku

Fotosesija su skrybėle...

...priklausančia viešbučio šeimininkams...

...šiek tiek užtruko

Saulės vejami sėdame ant motociklo ir išvystame, kad tokių kaip mes šiame miestelyje lyg grybų po lietaus. Tuo netrunkame įsitikinti, kai jau už pirmo posūkio sutinkame vėją gaudančius, kalnus skaičiuojančius ir besisveikinančius dar ir dar ir dar….vienus.

„Staigmenoms galo nematyti“, – pagalvojame vos išvydę tolumoje ant kalno stovinčią ir jau metai iš metų visus, kaip ir mus, pasitinkančią pilį. Dar tuomet nežinojome, kad kiekvienas miestelis, nutolęs vos kelių kilometrų spinduliu, turi senolių pastatytą puošmeną.

Čia supratome, kad patekome į pilių šalį

Sunerimome, kad visko nespėsime pamatyti. Tikimės dar grįžti

Išvykti neskubėjome...

Smalsu, kokios damos čia vaikščiojo...

Tik faktai:

1.    Kelionėje ant savo nugaros mus nešė motociklas – Honda ST1100 Pan-European. Paprastai jis gyvena Motogamos parduotuveje, ačiū jos vadovui Sergejui už pagalba!
2.    Per penkias su puse dienos apskriejome 3500 kilometrų.
3.    Vėjais paleidom apie 290 litrų kuro.
4.    Pavargę ilsėjomės:
- Lenkijoj – Augustave (30 Eur) ir Krokuvoje mažame, bet jaukiame viešbutyje (90 Eur);
- Slovakijoj – Mýto pod Ďumbierom, kalnų pašonėje (90 Eur su visom saunom);
- Autrijoje – St. Georgen am Walde miestelyje (60 Eur)
- Kažkur Lenkijoje iki Varšuvos likus apie 100 kilometrų (35 Eur).

Kitas dalis skaitykite čia:

Kelionė į Alpes (I dalis)

Kelionė į Alpes (II dalis)