Kai išgąsdina sapnai

Katedros laikrodis mušė tris kartus, kai pilkius pabudo išpiltas šalto prakaito. Žvėrelis kelias akimirkas nesuprato, kas vyksta, tik užsitempęs ant galvos antklodę bandė susilaikyti nuo drebėjimo. Laikydamas uodegą prispaudęs užpakalinėmis letenomis bandė  įsiklausyti į kambario tylą.

Užuodęs pro langą į urvelio vidų besiveržiančius nakties kvapus peliukas suprato, kad tai buvo blogas sapnas. Kvėpavimas darėsi nebe toks gilus. Ilga plona uodegytė nustojo drebėjusi. Švelniai mažomis letenomis trindamas susivėlusį kailiuką virš akių žvėrelis ėmė drąsiai kvėpuoti.

O netrukus pilkis jau įsidrąsinęs sėdėjo savo lovoje ir žaidė su savo mėgstamu šaliku. Tuo metu mažoje ir dar nuo prakaito drėgnoje jo galvoje sukosi mintis apie ką tik jį taip išgąsdinusi sapną.

Krapštydamas šaliko šone pradėjusius irti siūlus jis bandė atsiminti sapno pradžią, tačiau atmintis piešė padrikus ir neryškius vaizdus. Norėdamas dar labiau įsijausti į sapną peliukas užmerkė mėlynas akis ir pro užuolaidą krintanti mėnulio šviesa apšvietė jo ilgas juodas blakstienas. „Sapnas lyg po lietaus vasaros vaivorykštė, kurią ne visada gali visą matyti. O ir matyta spalvų juostą greitai nuo dangaus kažkas nutrina“, -  sukdamas aplink leteną pilką siūlą vienas sau mąstė peliukas.

Kad ir kaip jis stengėsi prisiminti, sapnas niekaip negrįžo.Todėl mažylis sėdėjo  prikandęs letenėlę ir žiūrėjo į mėnesieną tol, kol pajuto, jog nušalo nosytė. Tuomet  šmurkštelėjo pilkis po šaliku ir pasijautė taip saugiai, kaip tik gali jaustis peliukas po mamos šaliku.

Pamiršo peliukas apie jį išgąsdinusį sapną. Dabar jis galvojo apie mamos rankas, kurios taip pat švelniai jį miegantį žadindavo, kaip ir pilkasis brangus jos šalikas. Ramiai ir ritmingai po pilku kailiuku plakė maža širdis. Letenos prigludo po galva ir netrukus į urvo dureles beldėsi jau naujas sapnas, piešiantis mamos akis, švelnią šypseną, vėsias ir švelnias rankas…

Tags:

About Birutė Vaitkutė

Birutė Vaitkutė