Nuotaika pakili. Po kūną bėgioja šimtai mažyčių skruzdėlyčių. O galvoje sukasi vienintelė mintis – „Kelionė prasideda“.
Vykstame ten, kur dangų parėmę stovi broliai milžinai – Karpatai.
Draugas Andrejus veda ukrainietę Lili. Mums pasisekė – jie pakvietė mus į vestuves, vyksiančias viename įspūdingiausių Ukrainos miestų – Lvove. Išties pasisekė! Nes tikimybė, kad šį kelionės maršrutą būtume pasirinkę – tokia pati, kaip ieškoti Karpatų Lietuvoje.
Įsimintinos akimirkos po ceremonijos bažnyčioje
Prireikia visos nakties tam, kad išsivaduotume iš painios Lenkijos gniaužtų. Sustojame tik kuro į baką prisipilti, užkąsti. Kartu su artėjančiu rytu pajuntame ir pirmuosius potyrius – nosis greitai pajaučia vis šiltėjantį orą, o kaskart įkvėpęs vis ryškiau giliai gerklėje pajauti neatpažįstamą saldų prieskonį.
Išvydus Lenkijos – Ukrainos sieną pasimiršta iš po nakties mašinoje atsiradęs nuovargis – nutirpę keliai, paskaudusi nugara. Akys lyg du krepšinio kamuoliai šokinėja nuo vieno lango prie kito. Rytas dovanoja ukrainietiškus kelius – čia asfaltas saugo priglaudęs visas lietaus išplautas duobes, o automobiliui pataikius į jas, keršija naujomis. Tačiau pernelyg dėl to neišgyvename, nes vis nauja ir netikėta duobė išsklaido įsivyravusią tylą ir išbaido net menkiausius rytinius sapnus.
Vieną akimirką pamanau atsidūrusi negyvenamoje planetoje. Toks jausmas greičiausiai aplanko todėl, kad vos prieš akimirką prieš akis prabėgo ir dieną, ir naktį verdantis Lenkijos skruzdėlynas .
Apie civilizaciją bylojančių ženklų iki Lvovo vos keli – kaimelių pavadinimai, elektros laidai. Kelias skendi visiškoje ramybėje: vieną kitą automobilį sutinkame tik priartėjus prie miesto.
Ankstyvas rytas Lvove pradeda pirmąją pažintį su šiuo miestu. Tuščiose apleistose gatvėse senu akmens grindiniu bėgiais cypia bei girgžda senukas tramvajus. Nuo apsinuoginusių pastatų baigia byrėti dažai,vos kur ne kur įskaitomi užrašai. Vaizdas susilieja į pilkumą. Bandydamas suvokti, kiek visa tai realu, užsimerki ir atsimerki. Bandai sau įžnybti.
Jei šios durys prakalbėtų...
Jei prisimintum tarybinių laikų filmus, kur vaizduojamas Paryžius arba Roma, greičiausiai išvystum klestintį ir išpuoselėtą Lvovą - būtent šiame mieste buvo filmuojami filmai, kuriuose turėjo būti vaizduojamas Vakarų Europos miestų gyvenimas.
Ši senojo miesto dalis filmuose ne kartą atstodavo Paryžiaus gatves
Lvovo operos ir baleto teatras
Šiandien miestui pabudus ir paskendus žmonių šurmulyje jis tampa dar išraiškingesnis, visai kaip metai iš metų ąžuolo statinėse išlaikytas brendis. Tiesiog gatvėje išvysti, kaip vyresnioji karta susitinka ne tik pasikalbėti, bet ir sužaisti šachmatų partiją, kuri gali užtrukti ir visą dieną.Tuo tarpu tame pačiame parke jų anūkai ar net proanūkiai važinėjasi riedlentėmis, ant suoliukų susėdę klausosi muzikos ar skaito knygą. Amžius kitas, žmonės kiti, metų skirtumas, bet erdvė viena. Ir ji kiekvienam įkvepia lotynišką, romanišką, barokinę dvasią.
norinčiųjų šachmatais sužaisti laukia ne vienas
Visą dieną blaškaisi po miestą bandydamas surasti, ką paliko žmonės įkūrę ši miestą, kaip atsirado graikiški architektūros akcentai, armėniški prieskoniai, kaip susiję persiški kilimai. Lvovas yra pasaulio viduryje – to Senojo Pasaulio, kuris buvo plokščias, laikėsi ant banginių ar, pasak kitų versijų, ant vėžlio, o tolimiausias jo pakraštys buvo Indija, kurios krantus skalavo Dunojaus, Nilo ar galbūt Okeano bangos. Besidairant po miestą norisi tikėti net ir mitais..
Kitą dieną kopiame į Karpatus ( tęsinys netrukus).
