Sudėjęs letenėles ant apsnigusių tilto turėklų peliukas žvelgė į upę, tamsoje skalaujančią ledus. Ir nors nuo vėjo tirtantis kūnelis siūbavo kartu su kiekvienu vėjo gūsiu, peliukas nejautė šalčio.
Mintimis jis plaukė naktine sausio upe. Drėgnomis šnervėmis giliai kvėpė miesto orą. Plačiomis akimis fotografavo vaizdą.
Stryktelėdamas nuo vienos ledo lyties ant kitos instinktyviai uodegos pagalba išlygindavo lyksvarą ir dar spėdavo įsižiūrėti į tarp ledo lyčių prapuolančias snaiges. Jų laisvas kritimas ir pakštelėjimas į ledinį vandenį pilkiui kiekvieną kartą skambėjo vis kitaip. Pagautas tos muzikos, jis lyg dirigentas į ledą sustirusiomis letenėlėmis ėmė darbuotis vis sparčiau. Vos pasiekęs vieną ledo krantą tuoj įsibėgėdavo ir pasiekdavo kitą. Muzika skambėjo vis greičiau, nes vis daugiau snaigių jo akivaizdoje paliesdavo upę.
Akimirka aplinkui pasidarė tamsu. Baigdamas šuolį žvėrelis pajuto deginantį šaltį akyse. Muzika nutilo. Naktyje pranykstantis pilkas kūnelis skleidė paskutinę šilumą.
Peliukiškoje galvoje kaip niekad buvo tuščia. Vėjo suveltomis letenėlėmis instinktyviai pratrynęs sniegu aplipusias akis jis pajuto, kaip smarkiai po krūtine plaka širdis. Netrukus mintys viena po kitos ėmė signalizuoti apie nušalusias ausis, nugarą, uodegą,…
Pabudęs lyg iš sapno peliukas vis dar sunkiai suvokė, kas įvyko. Jis tebestovėjo ant tilto vienui vienas. Aplinkui smarkiai pustė.
