Kambaryje slėpėsi gelsva peliuko svajonė…
Susirangęs ant kilimo alkanas peliukas jau pusvalandį žvelgė į nosį kutenantį gardumyną. Jis buvo supelijęs ir tik vienas.
Judindamas ilgas blakstienas pilkius tyrinėjo nelygius trupinio kraštus. Drėgna nosimi giliai uodė sūrio kvapą ir svajojo, kaip švelniai burnoje jis tirpsta.
Po tokių minčių jis nė nepajuto, kaip apsilaižė. Spindinčios akys įsikabino į sūrį. Mažylis pasijautė toks alkanas, kaip tik gali būti peliukas.
Staiga pilkos akys suprato tai, ką visą laiką žinojo, kad šis trupinys ne jam. Šoktelėjo atbulas nuo minkšto kilimo. Pūkuotomis letėnėlėmis stirpiai prispaudė nosį prie šaltos žemės ir užsimerkė. Didėlės ašaros skverbėsi pro ilgas nuleistas blakstienas. Tik pilkius ir toliau gulėjo lyg sustingęs.
Ilgai taip tupėjo, kol į kambarį nebepateko ir saulė. Jis tikėjosi, kad tamsos išsigandęs pabėgs ir jį pagavęs dėdė liūdesys.
Bet taip nebuvo. Iš lėto atmerkęs nuo drėgmės sulipusias akis peliukas tamsoje jau nebematė savo svajonių trupinio, tačiau ašaros ir toliau per pilką kailį riedėjo į tamsą . Kvepėjo sūriu…
„Kodėl svajonės taip skaniai kvepia? – pažvelgės pro langą pilkius tyliai klausė mėnulio. – O vėliau skaudžiai įkanda. Juk norėjau tik mažo trupinio“.
