Baidarės per lietų – maloniausiai išleisti pinigai

Pirmos šiltos dienos ir mes nuleidžiame baidares į Merkį. Maršrutas prasideda nuo “Pavlovo respublikos”. Tikslas – 24 kilometrai iki “Paupio sodybos”.

Vos tik išplaukiam, o saulė jau pavargsta šypsotis. Vienas lašas, antras ir pasiplaukiojimas daugelį jau erzina. Pamėlusios ir drebančios lūpos tyliai keikia ir siunčia nepakenčiamą orą namo. Tačiau dangus lyg kurčias ir toliau girdo ir greitai skverbiasi pro visas net žmogaus akiai rūbuose nepastebimas skyles. Pažangiausiems kolegoms nepadeda nei militaristiniai raštai, nei awataro naro(žemiškai hidrokostiumas) oda.

Kol kolegos bando beviltiškai išsaugoti paskutines šilumos atsargas, sėdžiu šiltai laive ir akimis piešiu, kaip lietus bučiuoja upę. Pajutę drėgmę akli pumpurai sparčiai vyniojasi iš kiauto, toliau pavasaris. Pamirštu net irkluoti, nes vaizdas aplink – tie milijonai milijardai, žemę okupuojančių, lašelių, pavagia mano akis. Nėra ir negali būti nieko labiau netikėto ir jaudinančio, kaip ankstyvas pavasario lietus baidarių iškyloje.

Štai ir nėra geresnio oro baidarėmis, nei lietus – įdomūs nuotykiai ir romantika garantuojami. Prabanga tik dėl to, kad apsirengiau saulės spalvos polietileninį kostiumą. Jį gamina motociklininkams apsisaugoti nuo lietaus. Idealu, net ir Daukanto iš kišenės nereikėjo išplėšti. Tegul lyja, kiek nori!  Kol man šilta ir jauku, tegul lyja, kiek nori. Baidarėmis maloniausia plaukti per lietų, svarbu tik turėti šį kostiumą.

Vos nuplaukiame pirmus metrus malonaus adrenalino dozę padovanoja pirmoji baidarė. Su pasimėgavimu žiūrėjau, kaip ledinis vanduo išprausia jų entuziazmą. Ir labai smagu supratus, kad savoj baidarėj dar sausa. Žiauru, tačiau norėjau, kad dar ilgai tęstųsi paskendusių baidarių šou.

Merkio bebrų išdaigos

Pastangų daug, bet...

...upė greitesnė

Svarbiausia baidarės neprarasti , todėl

bėgti reikėjo iš visų jėgų.

Pirmosios aukos labai pakėlė nuotaiką.

Ne iš pirmo karto pasiseka iš baidarės išpilti vandenį...

Prigėrę Merkyj...

Dar sausi, dar laimingi... neilgam.

Sausieji tiria kliūtį...

Labiausiai bijau netikėtų kliūčių: nematomų akmenų, vandeniu prisidengusių medžių šakų. Jie smarkiai erzina ir atima visą malonumą. Mat, nežinodama, kad priekyje kliūtis, negaliu apsispręsti, kaip ją bandysiu įveikti. Papuolus į šiuos spąstus iškart susinervinu ir net sėkmingai išplaukus jau nejaučiu malonumo. O kai iš tolo pamatau upės užslėptas pinkles, nusiteikiu, kad jei susikurtas planas ir nepavyks, tai ne pasaulio pabaiga. Štai šis apsivertimas nesugadins nuotaikos.

Vienas vaizdas ilgam sužavėjo. Šią pastraipą vyrai gali praleisti neskaitę. Viena baidarė traukte traukė akį – jaučiausi lyg subtilaus romantinio filmo žiūrovė, į filmą besiveržianti net pro rakto skylutę. Mėlynas skėtis, kuklus siluetas ir  po juo slepiama moteriška paslaptis. Viską saugo irkluojantis vyras. Žavi ir nepabostanti gyvenimo idilė… Esu įsitikinusi,  visi patyliukais taip pagalvojo, tik niekas nedrįso pasakyti.

Pagrindinė dalis.Vienintelis išsigelbėjimas po maudynių – trys litrai apelsinų arbatos termose. Pagal unikalų receptą Marko paruošta arbata visus lyg miško skruzdėles subūrė į draugišką ratą. Pilsčiau auksinę arbatą. Taip išpirkau savo nuodėmę – maloniai stebėjau, kaip apsiverčia vis nauja baidarė. Nesigailiu nė apvirtusiųjų, nė kad lietuj lyjant plaukiau.