Viršininkas kartą manęs paklausė:
- Jei turėtumėte neribotas finansines galimybes, kur gyventumėte – bute ar nuosavame name?
- Name! Bet norėčiau turėti ir butą – daug nemąsčiusi nuoširdžiai atsakiau.
Iš štai rezultatas – po kelių savaičių spaudoje tekstas – “<…>beveik visi gyventojai nekenčia miesto, kuriame gyvena. Arba, geriausiu atveju, jaučiasi jame diskomfortiškai. Jie nėra miestiečiai…”
- Kas per įžūlumas? – išpūčiau orą ir suraukiau kaktą, kai akys užkliuvo už šio teksto “Butai ir namai”. Pasijaučiau lyg smėlio dėžėj gavus per veidą. Jau buvau belekianti aiškinti tikrųjų tiesų. Bet pravėrus duris, supratau – nėra, ko pykti už tiesą. Jei aš noriu gyventi name, gal aš ir priemiestietė ar net kaimietė. Bet ar tai blogai? Ne. Prieš save neapsimetinėju ir gyvenu ne dėl kitų. Tad kalbėkit, ką norit, nelaikau, kad tai įžūlu. Kaip tik priešingai - labai smagu, nes tekstas pažadino emocijas. Gaila, kad spaudoje daugelis tekstų lyg be veido.
Svarbu ne gyvenimo būdas – miestietis tu ar priemestietis, kaimietis( už šį žodį daugelis lyg degtukai įsižiebiam), o mąstymas. Visai neseniai dar kartą įsitikinau, kad kaime gyvenantys žmonės gali būti savo mąstymu patys tikriausi miestiečiai, o mieste atvirkščiai( “Briuselis – tolerancijos zona”). Tad jei mąstai kaip kaimietis, tai ir bėgsi gintis, kad toks nesi. Tikras miestietis tik nusijuoks ir negaiš laiko.
