“Veronika ryžtasi mirti” – sprando nenusisuksi

Perskaičiau “Veronika ryžtasi mirti” (kaip buvu žadėjusi ankščiau) ir paskolinau. Geriausias įrodymas, kad knygą malonu skaityti tai, jog ji neatgula dulkėti į lentyną. Ir visgi,  kiek gi galima skaityti apie gyvenimo prasmės paieškas? Jau norisi sužinoti aiškų ir konkretų atsakymą.

Ir atrodo, kad šioje knygoje Paulas Koelis (Paulo Coelho) sugeba atsakyti į gyvenimo prasmės klausimą.

Ir tai sugeba padaryti taip, kad blakstienos prie akių prilimpa. Pasakojimas lengvas – istorija sekama, kaip ir gyvenime mąstome, trumpais ir aiškią mintį turinčiais sakiniais. O tiems, kurie sakys, kad ši knyga tėra lengvas skaitalas, atsakymas -  “Ne, nėra” ! Tai atspindys to, kaip mąsto žmogus, o ne mokslų daktaras, tad sprando už įmantriai suraizgytų mįslių nenusisuksi.

Jei knygoje nebūtų to, kas priverčia išsigąsti, paslapčia nubraukti sulipusias blakstienas, o galiausiai ir nusišypsoti, tai butu tik dar viena negyva filosofijos teorija. Autorius labai gerai suprato, kad vien tik filosofavimu greitai skaitytojui atsibosi. Visgi, buvo momentų, kai  atrodė, jog pernelyg užtemta ir tuoj tuoj padėsiu knygą į šalį.

Labiausiai patraukė paprastas ir nebanalus knygos turinys – skaitai ir pagauni save, kad knygos sakiniai “kalba” tavo mintimis. O tai kaip magnetas įsuka ir nepajauti kaip tampi ne skaitytoju, o skaitomos istorijos dalyviu. O kodėl tai taip traukia? Nes artima. Atpažįsti, kad matomas gyvenimas beveik visada tėra mūsų kuriama ir kitiems pristatoma fikcija.

Suma sumarum: rekomenduoju skaityti  – ypač jei gyvenimas atrodo pilkas ir nuobodus. Tik ne prieš miegą!