Vos perskaičiau tris ir pusę žodžio užsiutau! “Jei norime išsaugoti švarią bei sveiką aplinką, privalome pagalvoti apie atliekų rūšiavimą, kuris pastaruoju metu tampa vis populiaresnis visame pasaulyje. Jei nerūšiuoji atliekų, tampi nemadingas bei nesirūpinantis savo ateitimi”.
Negi tikimės, kad šie nuvalkioti žodžiai (labai atsiprašau už leksiką, tačiau šios frazės taip dažnai visur, kur tik galima kišamos, kad netikiu jau už jų slypinčia mintimi.) pagimdys norą gyventi ekologiškai? Ir ar neatsibodo manipuliuoti žodžiu “madingas”? Mane atstumia tai, kas dirbtina ir be emocijos. Ir svarbiausia, kad taip ekologijos mokoma ne tik vadovėliuose, o visur. Mokyklose. Spaudoje,.. Ir net bloguose! Štai ir neprasidėjusios ekologijos pabaiga. Ir geriausias to pavyzdys Briuselis.
“Ekologija ekologija ekologija…. ir taip daug atsakomybių ir pareigų, todėl ši – dar palauks”, – kartojam sau taip po kiekvieno ekologijos priepuolio – draugo, kaimyno, vyro, žmonos… ”
Gal kuris ir visais šventaisiais persižegnoja, kad vos ims uždirbti daugiau ar kaimynai lyg kupranugariai pasirodys su tuntais maišiukų, gyvens ekologiškai. Bet tai veiksminga tiek pat, kiek prietarai. To nebus. Tiesiog N-E-B-U-S!
Kodėl? Nes pareigų ir įsipareigojimų niekas neskuba prisiimti. Ir jei visgi kažkas šiuos balastus užkabina ant kaklo, rezultato NĖRA arba kaip liaudis sako lyg per užp…į.
O štai anglai netašo ant galvos su teisingomis frazėmis, o sugalvoja į ekologiją pažvelgti kaip į pramogą. Pavyzdžiui, ne medaus Kalėdoms tradiciškai įteikia ir ne vaikų išsvajotą šunį, o į butą atkeliauja su egzotiška ir iš kojų verčiančia dovana – gyvų bičių aviliu. Ar begalima būti arčiau gamtos?
Štai taip smagiai ir be prievartos situaciją galima į priekį pastūmėt – vien tik prigimtinio instinkto – malonumo, pagalba. Yra ir kitas kelias – baimė. Bet… Kol daugiau nerimo sukelia ryte moralą skaitantis viršininkas, banko veržianti sutartis ar bedarbystė, tai didėjančia ozono skyle rūpinasi tik mokslininkai. Baimė čia nepadės. Lieka tik malonumas. Jis visagalis. Tik ar esame pasiruošę laužyti stereotipus – “privaloma” keisti į tai, kas malonu? Ar visgi smagiau kankinio rolė?
