Įsitikinau – malonumas ir bėda vaikšto kartu. Jei užsimanei ekstremaliomis sąlygomis nustebinti savo mylimąjį, būk tikra, liaupsės nesitęs daugiau nei dvi minutes. O toliau… būk pasirengusi išklausyti ne tik paguodos žodžius, bet ir priekaištus, kai iškrisi pro langą. O kai grįši iš ligoninės lauk blogiausio – pamiršk ligoninės priimamajame mieliausiojo ištartus pažadus: „Paukščiuk, namuose jaukiai galėsi mėgautis filmais, kompiuteriu. Nieko tau nereikės daryti. Dabar aš tavim rūpinsiuos.“ Romantiškas vakaras baigėsi – pažadų galiojimo laikas irgi?
Turėjo būti malonu
Kad juos kur galas! Tuos planus. Kam Dievas uždarė duris, juk žinojo – lipsiu pro langą. Štai ir rezultatas –vietoj suplanuotos romantiškos vakarienės su brangiuoju sėdžiu traumatologiniame – vietoj kojų turiu dvi miško mėlynumo mėlynes. Kaltas čia jis. Kai keletas šašlykų jam pasirodė nevisiškai iškepę, pasiėmusi ėjau dar pakepti – laužas kūrenosi už lango. Bešokant pro langą susipynė kojos – šašlykai nuskriejo į orą, o aš nusitėškiau po langu, tiesiai ant ten buvusio plytų mūro.
„Beveik gyva“, - po žemės drebinimo bandžiau pajudėti, tačiau nesugebėjau. Laimei, liko sugebėjimas šaukti. O jėgų, tik brangiausiojo vardui. Tad nenuostabu, jog atrodė, prabėgo visa amžinybė, kol išgirdo.
Nualpčiau dar ir dar kartą
Prišokęs iš išgąsčio pabalusiomis akimis ėmė klausinėti, ką skauda. Nejaučiau dešinės kojos, o kairę be proto skaudėjo. Bet negalėjau sakinio ištarti – smūgis visas jėgas užmušė. Girdėjau daug meilių žodžių ir klausimą „gal namo parnešti?“ Vos pastatė ant kairės kojos, nualpau.
Pabudau nuo purtymo, meilių žodžių šaukimo ir bučinių. Ak, kad dažniau taip nualpus. Tik be skausmo. Rimtai, gal yra koks receptas? 
Išsigandusios brangiausiojo lūpos kartojo pačius gražiausius žodžius ir siuto, kai 112 operatorė neturėjo atsakymo, kaip elgtis, kad žmogus nebealptų. Toks jo įtūžis buvo netikėtai malonus. Ir dėl to net šiek tiek jėgų atsirado. Įsivaizduoju, kad po to jau galėčiau suprasti ir tas moteris, kurioms patikdavo stebėti dėl jų vykstančią dviejų džentelmenų dvikovą.
Mintyse keikiau save, kad esu tokia nerangi ir sugadinau taip ilgai planuotą romantišką vakarą. Mano šašlykai taip ir sudegė, su visom aistringom vakaro idėjom.
Tobula “greitoji pagalba”
Nepatenkinti. Labai nepatenkinti esam savo sargų darbu – n kartų ir pačiai teko susidurti ir iš pažįstamų išgirsti. O kiek tokių bombų apie medikų darbą spaudoje prirašyta. Išsekusi, rodos, tema. O šį kartą kitaip! Po pagalbos 112 telefonu iškvietimo greitosios ekipažas atvyko vos mirktelėjus. Dirba pareigūnai ir net labai gerai dirba! Pirma medikų prisistatė ir policijos pareigūnai. Įsitikinę, kad niekas pro langą nieko neišstūmė, draugiškai pasiūlė savo pagalbą – jei reikia palydėti iki ligoninės.
Nors skaudėjo tik kojas, tačiau gydytojas vistiek uždėjo įtvarą ir prie neštuvų pritvirtino lyg didžiausią ligonį. Iš antro aukšto visą ceremoniją atidžiai stebėjusi močiutė buvo tikra, kad savo kojomis į namus greitai negrįšiu.
Traumatologiniame atsidūriau lyg žaibas. Bet kai jau skauda, tai skauda – kad ir kaip saugiai buvau pritvirtinta prie neštuvų, kiekvienas automobilio stabtelėjimas, švelnus posūkis, kelio nelygumas ir menkiausias krestelėjimas atrodė tęsiasi amžinybę ir lyg futbolo kamuoliu tranko jau ir traumuotas kojas. Ir dėl to kaltas jis! Na gerai gerai, ir sveiką protą aptemdęs mano romantiškas noras
