Nors vilku stauk! Vakar niekaip negalėjau susikaupti ir dirbti. Bandžiau save motyvuoti penkių minučių pertraukėlėmis internete. Ir taip po akimis papuolė tekstas, kad prancūzai darbingesni jaučiasi po kavos, britai atsigauna pietaudami su kolegomis, o austrus geriausiai darbui nusiteikia sporto klubas.
Tik man nė šimtas kavos puodelių šį kartą nebūtų padėjęs. O štai už kabinetą su keturiom sienom, būčiau mėnesį nemokamai dirbus. Ramu, kai pietums visi pradingsta ir kolegos aplink nezuja. Tada galiu dirbt.
Žinot, supratau! Lietuviškas bruožas – įlįsti į kiautą ir nuo visų pasislėpti. Man po penkių tylos minučių įvyksta minčių sprogimas. Buvęs kolega Aidas visai neseniai guodėsi, kad sėdėjimas su pusšimčiu kolegų viename “garde” nužudo jo darbingumą. Kaip tik todėl pažįstamas Linas visada išeidavo iš darbo pora valandų ankščiau – su valdžia buvo sutaręs, kad namie tas valandas padirbs.
Ir tai ne šiaip sau užgaida. Iš prigimties esam pratę atsitverti nuo aplinkinių. Namus aptveriam aukštom ir uždarom tvorom. Sutikę kaimyną akis slepiam, kad tik nereikėtų kalbėtis. O dažnas net ir sveikintis vengia. Tikri kaimiečiai esam. Štai iš kur ir tas poreikis dirbti nuo visų atsitvėrus.
As zinau kad darbe populiariausios vietos tos, kur monitorius nusuktas i siena, stalas kampe ir zmogus kuo maziau pastebimas. Viskas pagal straipsni