Sutikti kitą būtybę, apsirengusią tais pačiai rūbais, mums merginoms - didžiausias košmaras. Aišku, jei tai ne pamergės. Akimirksniu dingsta išskirtinumas. Kaip tik todėl smaugiame pinigines (savo ar brangiausiųjų – pagal išgales) ir taliją į žinomų gamintojų rūbus. Ir ko tikimės? Kad kiti tai jau tikrai negalės sau to leisti. Taip stereotipiškai galvojam kiekviena ir kiekvienas. Dėl to ir iš maximos rūbų neperkam, nes baisu, ką žmonės pagalvos. Juk būtina išlaikyti savo vertę. O tai jau prabanga.
Visgi kad ir kaip norėtumėm Emporio Armani ar Louis Vuitton, vistiek neišgalim įpirkt kiekvienai dienai. Tada išgraibstom zara, mango, monton … Ir visi vaikštom, kaip vienas ir tas pats šių įmonių atstovas. Štai ir jokios prabangos. Išskirtinumo taip pat nulis.
Vieną karštą vakarą iš darbo pakeliui į namus prisiminiau, kad per skubėjimą su basutės kulniuku suplėšiau paskutinę kojinių porą. Beje per dieną sugebėjau tai padaryti tris kartus. Ir tai ne rekordas. Tiesiog daugiau jau nebuvo ko. Kaip brangiai kainuoja dailiosios lyties kojos? Bet čia jau kita tema. Devynios valandos ir karščio nuovargis – jau neieškojau viso pasaulio kojinėmis prekiaujančios parduotuvės. Tiko bet kokia, kad ir rimi ar maxima.
Suradus rūbų skyrių blaškiausi po kojinių lentynas, kol radau savo dydį. Gal užburta? Nes kai reikia – niekada nėra. Ir atvirkščiai. Čia pat pakeliui į kasą akys sustojo ties simpatiška suknele. O šalia užtikau Vogue nuglostytą sijoną. Palaidinę. Švarkelį. Vyriškus marškinius. Dydžiai nuo..iki… ir niekas neperka. Vadinasi ir nenešioja.
Taigi pats laikas pirkti, kol masė žmonių negali sau tai leisti. Juk kaip tik tai yra išskirtinumas. “Bet, jei kas supras, bus nemalonu”, – pagaunu savo mintį ir prisimenu pažįstamo istoriją, kuris visada nešioja taip pirktus marškinius. “Replikų sulaukiu tik iš mažvaikių. Draugai patys dažnai prisipažįsta, kad norėtų, tik nedrįsta. Tie, kam tai prasto skonio ženklas, greičiausiai neatpažįsta , nes per kilometrą vengia tokių rūbų skyrių”.
