Prieš išvažiuodama į Kaliningradą skaitinėjau internete, ką būtų verta ten nuvažiavus pamatyti. Bet tik nusivyliau, nes senamiestis nugriautas per karą. O keliai lyg iš pasakų, nusodinti medžiais dar vokiečių, jau daug kur išpjauti. Bažnyčių didybės irgi nepamatysi, nebent vienintelę Senąją katedrą. Ir tik iš išorės, nes jos vidus sunaikintas, nei ornamentų, nei skulptūrų. Šiandien ten įrengta koncertų salė. Taigi, važiavau nusiteikusi, kad vienintelė pramoga bus nakvynė traukinyje ir rytinė arbata iš sovietmetį primenančių stiklinių. Tik tos stiklinės man primena ne sovietmetį, o jaukius priešpiečius pirmoje klasėje – tuomet buvo tokios pačios stiklinės, tik be metalinių įdėklų. Štai taip nieko nesitikint žmogus dažniausiai ir nugirsti įdomiausius pasakojimus.
Pasirodo, kad aplink tą pačia Senąją katedrą kažkada sukosi visas miesto gyvenimas. Vietos čia kaip mažoje saloje, o tilpo net 14 gatvių. Jei norėjai pasisveikinti su kitoje gatvėje pamatytų pažįstamų, tai nereikėjo bėgti ar šaukti, norint pasivyti, užtekdavo jam ištiesti ranką. Štai tokios siauros buvo gatvės.
Įdomus momentas iš tų laikų damų gyvenimo. Su savo pūstomis sukniomis siaurose gatvėse dviems damoms apsilenkti buvo neįmanoma. Kaip tik dėl to buvo sugalvotos ir padarytos specialios nišos. Viena dama pasislėpdavo į nišą ir palaukdavo, kol praeis kita.
Senamiesčio gatvelės buvo tokios siauros, kad dvi damos neapsilenkdavo
Sklando pasakojimas ir apie labai didelį batą, kurį neseniai narai rado miesto upėje. Pasirodo, batas buvo Barono Miunchauzeno. Kartą šis išgėręs ėjo per tiltą. Ant upės kranto buvo namas, į jį Miunchauzenas ir užėjo. Rado lovą ir įsitaisė miegoti. Kadangi buvo labai aukštas ir kojos name nebetilpo, tai jas iškišo pro langą. Taip bemiegant vienas batas ir nusmuko nuo kojos.
Pro šiuo mažus langelius Miunchauzenas ir miegojo iškišęs kojas
Štai ir dar viena gyva istorija, kaip Kaliningrade galima praturtėti. Net iš šiandien. Žmogelis vardu Epronas neturėjo jokio kito pragyvenimo šaltinio, kaip tik keli skatikai už žuvį, kurią savo rankomis pagaudavo ir parduodavo. Skurdžiai gyveno žvejas, vos galą su galu sudūrė. O dar viena dieną jį pradėjo lankyti žiurkė ir prašyti maisto. Žvejas iš pradžių visaip ją varė lauk ir su koja spardė. O žiurkė vistiek ateidavo ir prašydavo maisto. Galiausiai žvejas pradėjo duoti ir jai vieną kitą trupinį. Kartą grižo žvejas, pardavęs savo žuvį, ir pamatė, kad žiurkė dantyse laiko auksinę monetą. Nuo tos dienos už maistą žiurkė kiekvieną diena susimokėdavo auksine moneta. Tokiu būdu žvejas tapo labai turtingu žmogumi ir atidarė alaus namus. Pavadino juos Epronas ir žiurkė.
Štai čia žvejas atidarė alaus namus. Ir pavadino "Epronas ir žiurkė".
