Moteriška nosis vyriškoje stovykloje

Šiandien nekantrauju pasidalinti mintimis apie gana moterišką užsiėmimą – nosytės kišimą -  ir jo naudą. Klausiate, kur? Į vyrų užsiėmimą ir erdvę. Šį kartą tai – motociklai.

Sudėtingame moterų pasaulyje viską galima pasiekti tik nesustojant visur kaišioti savo nosį. Na, ne visų moterų – tik smalsių. Kurios  nebijo nusilaužti nagų ir nesiklauso, kai vyrai joms sako -” Tai ne tau, mažutę”. Galite pagrįstai įtarti, kad aš viena iš jų. Ir prie vyrų žaislų dievinu kaišioti smailią nosį. “Lįsti, kur nereikia” arba “kaprizintis”, “zyzti”- tiems, kurie šventai įsitikinę, kad jų ausys labiau tai girdi.

Buvo viena vasaros dienų. Prie Katedros stebėjau, kaip į mane važiuoja elegantiška, maža, juoda ir iš kitos pusės veržlumu bei formomis vyrus užbūrusi Yamaha. Na ką čia vyrus, visus. Tai buvo pirmoji mano pažintis su motociklu. Beje apie motociklą -  jis mano prigimtis: mama minskeliu važinėjo visą jaunystę. Tuo metu tai nebuvo laikoma labai moterišku užsiėmimu, bet tėtis juokauja, kad šortais atidengtų moteriškų kojų ir motociklo derinys nuginklavo jo širdį. Šį kartą ne be moteriškos nosytės vyro širdžiai – galas! O tai jau – nauda. Sakysite, kam? Man.  Nes nuo tada, kai užsiropšdavau ant mamos minskelio bako ir reikalaudavau, kad tėtis mane pavėžintų, svajojau, kad motociklas mano gyvenime tikrai bus. Ir štai jis senamiesčiu pririedėjo. Nuo tada vėl ropščiuosi, tik jau ne ant bako, o ant galinės motociklo bagažinės. Kodėl ant bagažinės? Kai ten patogumo nedaugiau kaip ant bako. O čia jau reikia paklausti motociklo savininko, ką jis sau mąsto, kad merginą vežioja ant bagažinės ir niekaip nepakeičia jos  į motociklinę sėdynę? Šiuo klausimu rizikuoju, kad daugiau niekada nebūsiu vežama.

Vytas

Sugrįžkime prie nosytės kaišiojimo. Kaišiojimas yra vienas dieviškiausių, o gal net gyvybiškai svarbiausių  mano užsiėmimų. Nes čia galiu romantiškai prisisvajoti. Na kad ir apie riterių laikus, kuomet vyrui jo gyvenimo prasmė buvo damos saugumas ir gerovė.  Kaip tik čia saviškiui ir leidau pabūti riteriu, kai sutikau 300 km važiuoti  ant sportinio motociklo bagažines. Netoli nuo viduramžių, kuomet balnas vienas, o keleiviai du. Nesaugu ir šiek tiek nepatogu. Tai buvo tikras iššūkis ir labai romantiška. Po to tris dienas kaklą ir minkštą vietą skaudėjo.

Dar prisiminiau vieną moteriškų nuotykių motociklu seriją. Ji turėtų būti skiriama prie kaskadinių triukų ir naudojama tik filmuose. Tai – miegojimas ant važiuojančio motociklo. Skamba gal ir juokingai, bet aš nejuokauju! Iš prigimties esu pratusi miegoti transporto priemonėje – kūdikystėje automobilyje. Ir sunku būtų dabar to atsisakyti. Motociklu pirmą kartą tai nutiko keliaujant į Austrijos Alpes. Su brangiuoju buvome Slovakijos Tatruose, kai nusprendėme, kad per pusdienį turime pasiekti Alpes. Autostrada pasirodė tikras išsigelbėjimas. Bet vos tik į ją pasukome, ėmė kankinti miegas. Ko tik nedariau, norėdama išvaikyti sapnus: ir galvą purčiau , ir į kalnus žiūrėjau, ir į kelią. Keičiau net sėdėjimo pozicijas: pasvirus į priekį laikiausi už vairuotojo, po minutės atsilošusi laikiausi į galinės sėdynės atramą, važiavau kojas nuleidusi, į kuro baką atsirėmusi. Niekas nepadėjo. Saulė mane užmigdė. Pamiegojau 10-15 minučių. Kai kitą kartą keliavome po Europą, suradome ištisą metodą, kaip kovoti, kad neužmigtum. Bet tai jau kita tema.

Yra tame nosytės kaišiojime ir keblumų. Tokių, per kuriuos, kaip liaudis sako, gali ir koją nusilaužti. Bet apie tai papasakosiu jau rytoj. Tęsinys štai čia – Per vyrą galima ir be batų likti.

IMG_1755IMG_1715

About Birutė Vaitkutė

Birutė Vaitkutė