Per vyrą galima ir be batų likti

Kai kaišioji nosytę į vyrų erdvę, būk pasiruošusi keblumams. Tokiems, per kuriuos, kaip liaudis sako, gali ir koją nusisukti. Bet net ir tada būsi mūšį pralaimėjusi, bet ne karą. Štai mano praktinis pavyzdys.

Dar vakar varčiau kelionės motociklu po Europą nuotraukas ir prisiminiau draugo sukeltą skandalą. Kilusį dėl mano motociklinių batų. O tiksliau ne dėl batų, o dėl vyriškos giminės nesugebėjimo suprasti, kaip svarbu moterims yra grožis. Vyrai naiviai mano, kad ilgos valandos prie veidrodžio, kirpykloje tik dėl jų. Kaip ir aukštakulniams, kojinėms išleisti pinigai. Bet realybė kiek kitokia. Viskas dėl prigimties. Mums  grožis yra tokia pati būtinybė, kaip maistas. Ir tas prigimtinis grožis yra stipresnis už karą. Atsimenu močiutės pasakojimą, kad per miestą ėjo karo frontas, o moterys nepamiršdavo savo šilkinių kojinių apsimauti. Viena su kita dalijosi likusiu prieškariniu lūpdažiu. Piešė antakius. Ir tokiu būdu ne dėl stipriosios lyties konkuravo, kaip istorijoje vyrai parašė. O  bandė atkurti bent truputį grožio, kurį karas sunaikino. O lengviausia tai buvo padaryti pradedant nuo savęs.

Bet štai, kas  nutiko dėl paprasčiausių mano  batų. Juos man brangusis mirk atsikelk buvo pasiruošęs nupirkti pirmoje  motociklinių prekių parduotuvėje.  Ir iš kur toks vyro dosnumas? Be priežasties jis yra labai geras ir rūpestingas.  O tą kartą pirkinys buvo dar ir būtinas: kojos šalo ir toliau važiuoti nebūčiau galėjusi. O laukė dar ilga kelionė po Europą.  Aš  iš laimės jau šokinėjau, nes batų man niekad nebus per daug. Bet vos išvydau motociklinius batus parduotuvės lentynoje, išsigandau – jie priminė ne  stilingus moteriškus batus, o vyriškas batų kopijas.  Jie buvo skirti dulkėti lentynose. Ir net jei atsirastų merginų, kurioms tie batai patiktų, tai jos bus iš tų, kurios nevažinėja motociklais.  Tad nuo gėdos stulpo jos apsaugotos. O ką man daryti? Tokia gėda! Grožis man tikrai ne paskutinėje vietoje!

Už šį savo lepumą aš iš  brangiausiojo gavau valandos pamokslą. Negana to, ant kojų buvę mėgstamiausi mano odiniai aulinukai ne be vyriškos pagalbos atsidūrė artimiausioje šiukšlių dėžėje. “Jie nepraktiški: su jais šalta ir nesaugu”, – generolo balsu draugas paskelbė nuosprendį.  Argumentai buvo geležiniai ir turėjau tik padėkoti, už tokį rūpesti. Taip ir buvo… vėliau… vos pasirodė vėsus vakaras.

O iki tol galvoje virė pyktis. Ir ne todėl, kad esu nedėkinga kiaulė. Žinojau jau seniai, kaip mano meilei mano batai nepatinka. Jau daug kartų jie keliavo į šiukšlių dėžę. Tik iki šiol vis pavykdavo jį įtikinti, kokie man jie gražūs. O  jei ir tai nesuveikdavo, pareikšdavau, kad jie mano nuosavybė, kitaip tariant aš turiu visišką suverenitetą. Ir tai suveikdavo.

Tą kartą jam susiklostė puiki progą atsikratyti nekenčiamais mano batais, nes man padovanojo naujus. Būčiau ir pati sutikusi senųjų batų atsisakyti, nes motociklo bagažinėje jiems vietos nebuvo. Bet kai brangiausiojo akyse pamačiau šokinėjančius pergalės velniukus, negalėjau nusileisti. Pusvalandį, o gal ir ilgiau stovėjom prie šiukšlių dėžės. Diplomatiškai aiškinau, kad noriu batus pasilikti. Bet vyriškas pasipriešinimas buvo lyg vokiška armija. Pasidaviau.

P.S. Vis dėlto  būčiau ne mergina, jei po derybų iškart apie grožį pamirščiau – ištisą dieną tų batų ant savo kojų nekenčiau. Kaip tikra savo batų patriotė. Ir tik  degalinėje pamačiusi kitos motociklininkės  batus nusiraminau: palyginau ir supratau, kad manieji batai labai gražūs.  Karą dėl grožio laimėjau, tad tiek to tas mūšis dėl batų.