Perskaičiau žurnalistės Lauros Gvozdaitės komentarą “Aš nenoriu į valstybės tarnybą” ir susimąsčiau ar ir aš galiu pasakyti, lyg kirviu nukirtus, “Aš nenoriu!”.
Skaičiau ir iškart atrodė lyg ir pritariau Laurai, kad “valstybės tarnyba yra žudanti vieta ambicingiems, kūrybingiems, veikliems žmonėms. Kai tavo atlygis nepriklauso nuo pasiekto rezultato, kai du trečdalius darbo laiko privalu skirti ataskaitoms apie kiekvieną atliktą žingsnį rašyti, kai tave supa nemažai tingių ir subiurokratėjusių kolegų, turėtų imti neviltis ir dingti gyvenimo džiaugsmas.”
Bet čia pat supratau, kad tai manęs neįtikina pasakyti “ir aš nenoriu į valstybės tarnybą”. Čia pat prisiminiau draugo Tomo patirtį, kuri ką tik pasakytą Lauros mintį pasuka priešingu kampu: valstybės tarnybą ambicingų, kūrybingų, veiklių žmonių nepražudo, bet priešingai – skatina ieškoti išeičių ir tobulėti. Gali net padėti suprasti, ką iš tiesų dirbti nori. Tomas, buvęs valstybės tarnautojas, jau po pirmųjų savo darbo dienų pasakojo: “Jei neini kartu su kolegomis gerti kavos, kas penkias minutes, esi balta varna. Rūkymo pertraukėlių irgi daugiau, nei darbo valandų.” Tačiau puikiai atsimenu, kad tuomet jis buvo įsitikinęs, jog tokioje aplinkoje degraduoja tie, kurie bet kur degraduotų. Ir tikrai gyvenimo džiaugsmas iš jo akių niekur nedingo.
Kita pažįstama nenorėjo degraduoti ministerijoje tarp neaiškios paskirties ataskaitų, todėl išėjo mokyti vaikų lietuvių kalbos į mokyklą. Kartą jai apsirgus, pažaidžiau pamoką su jos dešimtokais. Tada ir supratau, kodėl pažįstama tokia patenkinta savo darbu: čia ji turi aiškią darbo sistemą. Klasėje ji, kaip armijoje, turi nustačiusi griežtas taisykles, pvz., kiekvieną kontrolinį mokinys gali perrašyti n kartų, bet tik iki trimestro pabaigos. Arba kita taisyklė – mokiniai tiksliai žino, kurias dienas per savaitę bus tikrinami namų darbai. Vaikai mane apspitę linksmai pasakojo, kad jiems patinka jog mokytoja niekada atsitiktinai jų žinių netikrina. Visada pasako iš anksto, ką ir kiek reikia išmokti.
Beje Tomas toje vietoje neilgai padirbo – greitai susirado kitą darbą. Šį kartą taip pat valstybinėje tarnyboje. Visai neseniai sutikusi pajuokavau, kad balta varna išmoko gerti kavą. Sužinojau, kad naujajame darbe net nepatogu, jei tave pamatys kavą geriantį. “Ir kodėl?” – smalsavau toliau. “Būsi palaikytas tinginiu. Iškart gal ir neatleis. Bet apie karjerą gali pamiršti.” Pasirodo, visai neseniai viena jo kolegė pati panoro išeiti iš darbo. Ir ne todėl, kad susirado naują darbą, o todėl, kad kolektyvas ėmė jos vengti. Per dažnai kavą gėrė.
Taigi. Ne ataskaitų rašymas ar kolegos pakiša koją, o tu pats sau. Gal ir banaliai nuskambės, bet dviračio antrą kartą išrasti nereikia – ko sieki tą ir turi.
