Važiavau ryte į darbą, o lietus pylė kaip iš kibiro. Kaip anglai pasakytų “Raining cats and dogs”. Vos prasivaliau langus ir prieš akis išniro kelią tvarkęs darbininkas – krapštė pasvirusį ženklą.
“Darbštus žmogus, tas lietuvis. Ale šuniškas pasitaikė darbas”,- maloniai dirbtiną frazę praleidžiu, nes automobilyje nesėdi nei kolega, nei pažįstamas. Bet ir pažįstamas, jau žinau, pasakytų: ” lietuvis užsigrūdinęs kaip arklys”. Gal ir užsigrūdinęs ir gal darbštus, bet “sveiko proto” arba, kitaip tariant, adekvačios reakcijos į situaciją tam lietuviui labai trūksta.
Tikra nesąmonė per lietų krapštytis prie kelio ženklo, lyg to padaryti nebūtų galima po 15 minučių, kai jau saulė švies. Kokį penkmečio planą vykdom, kad nebegalim palaukti? Bet dar baisiau, kad net ne planą vykdom, o TIESIOG BUKAI DAROM… Ir visiškai nemąstom, kam to reikia? Tiesiog vykdom komandas. Štai čia sutinku ir aš, kad darbas šuniškas.
Ne kiek nesutinku. ‘Palaukti’ visada galima surasti priezasciu, prasides nuo lietaus, o baigsis, kaip visada, abstrakciu musu zmoniu isradimu – fraze “aj tiesiog siandien kaz kaip ner sveikatos”.
O man tai labiausiai pazistama situacija nupasakota paskutiniais sakiniais