Visai netyčia buvau sužavėta.
Buvo sekmadienio vakaras ir atrodė, kad savaitgalio malonumai jau pasibaigė. Iš Trakų važiavome namo, į Vilnių. Tada viskas ir prasidėjo. Prie Lentvario šovė mintis važiuoti į Kernavę. Gerokai prieš Vievį pasukom iš greitkelio į kairę ir mano kompanionas lyg tarp kitko užsiminė – “pakeliui bus vienas toks skardis. Nori pažiūrėti?” Ir pristabdė automobilį.
“Galima”,- be didelio susidomėjimo sutikau. Mintyse dar pagalvojau: “Nieko tokio jeigu ir nesustosim.Tikrai nepanašu į ypatingą vietą, kurioje galiu kažka įdomaus pamatyti.”
Sustojom. Vos už kelių metrų pamačiau skardį, o jo apačioje tekėjo Neris ir stovėjo ištisa miško siena. Žiūrėjau ir aikčiojau nuo malonumo. Vaizdas įspūdingas!
Keista, juk ne pirmą kartą žiūrėjau į Nerį, o džiaugsmo ir nuostabos buvo daugiau nei į Alpes žiūrėčiau. Kodėl? Todėl, kad jokių ypatingų pastangų nepadariau, kad tai pamatyčiau. Nesiruošiau tam ir nesvajojau, kaip tai daryčiau, jei keliaučiau ilgus kilometrus į Alpes. Kai nieko nesitiki, patiri tikrą malonumą! Jį čia – stovėdama ant Verkšionių regyklos – ir jaučiau.
Norint surasti šią vietą reikia važiuoti iki Verkšionių kaimo ir surasti kavinę „Pušinėlis“. Už jos šis vaizdas ir atsiveria.
mariukasm.lt nuotr.
