Apie supamą kėdę Gurdą – tenorėjau duonos nusipirkt

Štai, kaip daug žodžių vyrai gali pasakyti apie paprasčiausią kėdę. Daug kalba ne tik moterys.

P.S. O dabar rimtai – išgirdusi telefonu, kiek kėdė kainavo, sunkiai radau sau paaiškinimą – už ką tiek pinigų. Bet pasėdėjusi, supratau – jos tiesiog nejauti. O viską, kas įmanoma ir neįmanoma aprašė Markas. (Birutė)

Svarbi įžanga

Yra toks daiktas – supama ofisinė kėdė. Dažniausiai ją išduoda darbe. Darbdavys nesitiki, kad dėl to eiliniam darbuotojui padidės noras dirbti, todėl dažnai darbuotojas gauna ne pačias geriausias tokio tipo kėdes.  Aišku pasitaiko išimčių, bet ir tos byloja apie tai, kad darbdavio dar neaplankė krizė. O kad keistų kėdę į naują, kuri nors ir tvarkinga, bet nusidėvėjo ergonomikos ir higienos prasme, tokių atvejų net girdėti neteko. Ir be jokių išimčių. Bet čia jau kita istorija.

Tokios situacijos pasekmė – tai ofisinių kėdžių kultūros stoka. Ši stoka pasireiškia tarp darbuotojų leidžiančių sunkias darbo valandas prie facebook’o svarbių dokumentų. Aš taip pat priskiriu save šiai grupei žmonių. Neseniai man iškilo poreikis įsigyti tokią kėdę darbui namuose. Kadangi suversti atsakomybės darbdaviui galimybės nebuvo, susidūriau su šiais sunkumais:

• įtikinti save, kad reikalinga tikrai gera kėdė, nes ji įtakoja darbo malonumą ir našumą;
• įtikinti, kad mechanizmai (reguliavimas, amortizatorius, ratukai) trapiai tik atrodo, bet iš tikrųjų gali būti visai patvarūs (ypatingai aktualus punktas tiems, kas turėjo patirtį su kėdėmis iš tolimųjų rytų, visi žinom kokių);
• išsiaiškinti, kokie reguliavimai reikalingi ir įtikinti save, kad kai kurie tikrai reikalingi;
• susitaikyti su tuo, kad gera kėdė kainuoja daug brangiau nei „Akropolio“ „Ermitaze“. Arba bent palengvinti šio fakto suvokimą.

Štai įžanga. Ir nors jos dalis yra juokai – juokai yra tik dalis.

O pabaiga, kad kėdė nupirkta. Nupirkta „Gurdos“ gamintojo salone. Miniu pavadinimą tik dėl to, kad pirkimas ten man patiko. Bandžiau dar „Kėdžių centre“. Taip pat miniu jų pavadinimą – pirkimas ten patiko mažiau.

Kam reikia detalių, galima skaityti toliau.

“Ermitažas/Senukai” – paprasta ir nuobodu ir greit suges

Iš pradžių apsilankiau „Ermitaže“/“Senukuose“. Kainos iki 400lt. Čia iš karto prisiminiau pirmą darbą. Jame kėdes buvo be ratukų arba su ratukais, kurie nesisuka. Keista, bet ratai, kurie nesisuka erzina labiau, nei iš vis be ratų.

Kedžių centras – trūksta procentų nuo algos arba psichologų

Kitas vizitas buvo į „Kėdžių centrą“. Išbandžiau kelias vokiškas kėdes. Ten sužinojau, kad būtinas mechanizmas, kuris leidžia linguoti pirmyn-atgal ir užfiksuoti. Šis dalykas kainavo +200 lt. Kėdės kaina pakilo į 700-900 lt lygį. Dar sužinojau, kad ilgam darbui geriau medžiaga nei oda. Darbuotojas kantriai atsakinėjo į visus klausimus, viską aiškino, nurodė skirtumus.  Bet be pardavimo ugnelės – na gal čia administracijos kaltė  – alga be procentų nuo pardavimo.

Atsitiko taip, kad liko 2 alternatyvos 800 lt lygyje, ir man reikėjo psichologinio palaikymo – kurią kėdę pagaliau išriedenti iš parduotuvės. Ant dvasinio pakilimo išdidžiai pranešiau be kėdės parduotuvės nepalikti. Mainais tikėjausi kokios nors trumpos istorijos iš konsultanto tam, kad palengvintų apsisprendimą. Pvz.:  „aš pats ėmiau tą brangesnę kėdę sau, sėdėjau pats, po to atidaviau tetai ir jos daugiavaikiai seimai. O ji pardavė tą kėdę kazachams dar brangiau”. Bet konsultantas neleido savo fantazijai išsiveržti, ir pasirinkimo naštą paliko mano pečiams. Be abejo, tai nebuvo pagrindine kliūtis. Paaiškėjo, kad naują kėdę atveš tik po 2 dienų, nes čia tik ekspozicija (o kas nori pirkti iš ekspozicijos), o nauja prekė – sandėlyje. Ir ne pačioje Vokietijos gilumoje, kaip pamaniau iš pradžių, bet Bezdonių kaime, kuris yra 30 km nuo Vilniaus centro. Jei tik man kas nors bent  būtų pasiūlęs nuvažiuoti pačiam į tą kaimą ir atsiimti kėdę, tai aš nedelsiant  bučiau sutikęs. Bet nepasiūlė – 2 dienos  – tokia tvarka, matyt už durų nematomų pirkėjų eilė. Bet tai niekaip nesiderėjo su mano noru jau šį vakarą padirbėti sėdint naujoje kėdėje. Gal man ir būtų noras laukti, jei aš planuočiau šį pirkinį prieš pusmetį. Bet aš iš viso tik duonos važiavau į parduotuvę.

Gurda – linksmai paruoštas

Sėkminga kulminacija įvyko “Gurdos” salone. Prisipažinsiu, važiavau ten konkrečios kėdės, ant kurios sėdėjau kartą darbe. Kadangi tame darbe visi baldai yra šio gamintojo, tai turėjau galimybę stebėti jų patvarumą apie 4 metus.

Mano kedė - Meritum modelis

Rezultatas – iki šiol sėkmingai funkcionuoja. Atvykus į saloną iš pradžių viskas atrodė šiek tiek keistai. Į saloną tiesioginio įėjimo nebuvo, reikėjo praeiti pro kelias duris. Iškaba nurodė visai kitas įstaigas, o ne baldų saloną. Laimei pasitaikė vyrukas, kuris pasirodo buvo to salono darbuotojas. Jis parodė kelią iki salono, ir net nuėjo pasiimti raktų tam salonui atrakinti! Papildomai paaiškėjo, kad grynų pinigų nepriima, dėl galimybes nupirkti būtent šią kėdę iš ekspozicijos darbuotojas skambino vadovybei (laikas iš karto po darbo, penktadienis).

Paaiškėjus pirkimo detalėms ir nuolaidoms, pasiūlė kavos-arbatos. Man pasirodė keista, kad parduotuvėje galima išgristi tokį pasiūlymą – bet atsakymas nuramino. Pažodžiui – „kad būtų linksmiau!“ Todėl pirkimas prasidėjo nuo arbatinukų užpylimo ir kavos paruošimo – kaip namie. Darbuotojas tuo metu tiesiog pasakojo, kas per kėdės, kas gamina – tiesiog apie kėdes, lyg šios būtų jo nuosavybė ir mes būtume jo namuose. Aš realiai atsipalaidavau, tai kas atrodė keista, pasidarė visai malonu -  skubėti nėra kur, kėdė nepabėgs. Atėjo kita darbuotoja – pirmas klausimas, ar aš jau geriu kavą . Beje klausimas buvo adresuotas ne man, o tam vyrukui. Atrodė, lyg mama grižo namo. Man liko tik ašarą iš malonumo paleisti, kaip klientas aš jau buvau paruostas ir iškeptas. Tik vėliau paaiškėjo, kad darbuotojas visai nėra pardavėjas (bet ir ne dažytojas ), o ten dirbantis dizaineris. Salonas nėra parduotuvė, o tik ekspozicija, plius ofisas užsakymams priimti. Jeigu dizaineriai ten taip vykdo pardavimus, tai galiu tik įsivaizduoti, ką daro pardavėjai…

O kaip kėdė? Kėdė super. Bet pasirodo ne tiek svarbi kėdė, kaip pats procesas – jei tas procesas malonus. Liko noras užeiti pabendrauti, bet turbūt teks nupirkti kokią nors taburetę.

P.S. Fck. Kitą dieną draugas Pasha padovonojo (visiškai netikėtai!) dar vieną raudoną kėdę, irgi su visais reikiamais mechanizmas.  Arba nieko arba viskas iš karto, ne kitaip.