Valentino diena ką tik pasibaigė, bet aš dar sustosiu prie meilės. Pavojingos meilės. O tiksliau - apie tokią meilę, kai manai, jog myli vyrą, o iš tiesų myli jo kvepalus. Vyrai galit toliau neskaityti, o mums, moterims, šią temą geriausia iššukuoti po plaukelį. Juk nesinorėtų ištekėti už kvepalų.
Skamba gal kiek ir keistai, tačiau ir paneigti, kol nesusidūrei sunku. O aš apie pavojingą meile susimąsčiau tuomet, kai teko guosti draugę. O viskas buvo taip: viena mano draugė ėmė ir įsimylėjo. Įsimylėjo staiga tą, kurio net per klaidą į savo vyrų sąrašą niekada nebūtų įrašiusi.
Pati nesuprato, kas nutiko – būdama atskirai nuo vyro keikė save, kam su juo prasidėjo. Skaičiavo jo minusus: nepasitempęs, ne džentelmenas, per daug lieknas ir neiškalbus. Būtų bent jau genijus. Irgi ne. Bet vos tik susitikdavo, tarsi koks prakeikimas laikė ją būti su juo. Kai paklausiau, koks tas jausmas, ji ilgai galvojo, ir tepasakė: ” Rodos, kad užuodžiu, jog jis savas”. Tada niekaip negalėjau suprasti, ką ten galima užuosti.
Ilgai spėlioti nereikėjo po gero pusmečio tai paaiškėjo. Vyro automobilyje draugė pamatė jo kvepalus. Tuos pačius, kuriais visada kvepinosi buvusi meilė – draugas bankininkas.
