Papuoliau į facebook spąstus

Ant facebook sienos gavau visą krūvą gimtadienio sveikinimų. Buvo malonu ir smagu. O facebookui mintyse už tobulumą jau ėmiau giedoti himną. Nes be jo tų sveikinimų (linkėjimus siuntė Afrikoje nuo dramblio nulipusi pažįstama Vaida, pasveikino ir iš pradinės mokyklos kasas pynusi klasiokės mama,..) niekada ir nebūtų buvę.

Jau norėjau ant tos pačios sienos nuoširdžiai dėkoti už sveikinimus. O tiksliau už tai, kad prisiminė, nes man tai vertinga. Bet supratau, kad iš tokio dėkojimo – nieko gero.  Facebook ką tik buvęs privalumas tapo dideliu minusu.

O visa bėda štai kur! Mano reakcija į sveikinimus bus suprasta, kaip eilinis atsakymas iš mandagumo arba kažkas pagalvos: “kaip neprisiminsi, kai apie tai primena išmanieji facebookai,telefonai, skype,..“ Pažodžiui išvertus reikėtų suprasti, kad sveikinimas išmaniaisiais kanalais (pvz, per facebook) nėra vertingas/tikras/nuoširdus, kaip gyvas sveikinimas(pvz. paskambinus telefonu, susitikus).

Viskas čia būtų gerai, jei ir būtų tik atsakymas dėl atsakymo. Bet taip nėra – mano atsakymas buvo nuoširdus ir apgalvotas. Taigi, kodėl man vertingi sveikinimai, net jei apie mano gimtadienį priminė kažkoks išmanusis  facebook, telefonas, skype..? Nes kol sveikintojas rašė  tekstą, jis pagalvojo apie mane.