Kuklumas gadina

Šiandien priverčiau save apsiauti naujus batus, į kuriuos žiūrėjau ne vieną savaitę. Kaltas batų kulniukų aukštis, maniau. Bet ne. Tikroji kliūtis – prakeiktas kuklumas. Štai čia jau – bėda ne batų lygio!

Iš pradžių jų (batų) nekenčiau, vėliau kaltinau save, kam juos pirkau. Jau sukaupiau jėgas grąžinimo žygiui, kai vieno patarėjo paklausiusi  nusprendžiau nešioti… kada nors.  Ir kodėl? Todėl kad man visada patiko vidutinis kulnų aukštis. Tiesiog taip gražu. Todėl, kad kukliai atrodo. O ar ne kuklumas, kaip liaudis sako,  žmogų puošia?

Bet ar tikrai puošia? Tiksliau būtų pasakius – liaudies neerzina.  Esi lygiai toks pats, kaip kiti. Kitiems ramu – juk kol nematai, kad kaimynas geriau gyvena, tol širdies neskauda. Ir pačiam ramu – niekas pirštais nerodo, gal nė nepastebi, jog egzistuoji. Žodžių iš to kuklumo nuobodu iki begalybės.

Viskas čia būtų gerai su tuo kuklumu, jei jis tik su batais žygiuotų. Deja, taip nėra. Kuklaus žmogaus ir svajonės kuklios ir darbai kuklūs.

About Birutė Vaitkutė

Birutė Vaitkutė