Ištvermės ralis Aukštaitija 2010 – Subrendę prisiminimai

Geras renginys kaip geras vynas

Po Enduro Ralio Aukštaitija 2010 praėjo geras pusmetis, o man tik dabar staiga  kilo noras prisiminti šį įvykį. Manau geram renginiui toks išlaikymas, kaip ir geram vynui, yra tik į naudą. Galima sakyti, kad išryškėja ilgai brandinti įspūdžiai. Nes tik įvykus raliui tų įspūdžių būna labai daug ir visi labai ryškūs. O visi kartu jie atrodo, kaip baltas triukšmas (yra toks fizikinis terminas, kai informacijos daug o prasmės nulis). Bandymas juos visus apibendrinti susiveda į iššlifuotų (nuo dažno vartojimo) frazių rinkinį, pvz. “…dalyviai ne tik iš Lietuvos..“, “…noras grįžti įveikus visas kliūtis…” ir “…užsispyrusieji sportininkai, kurie kovojo iki galo nežiūrint į…“. Galite patikrinti Google.  Laiko taupymo sumetimais galima paimti tokias frazes kaip šabloną, įrašyti reikiamo ralio pavadinimą, ar tai Dzūkija/Aukštaitija 2008 ar net Pabradė 2009  – ir viskas tiks, lyg ir nereikėjo to paskutinio. O juk paskutinis Aukštaitija 2010 buvo tikrai super renginys, ir kaip tyčia tikrai buvo 1) dalyviai netik iš Lietuvos, tikrai 2) įveikinėjo visas kliūtis ir tikrai 3) užsispyrę kovojo. Man būtų žiauriai gaila, jei jis pasimestų atsiminimuose tarp visų kitų!

Žemiau tai, dėl ko ralis man, kaip dalyviui, pasirodė ypatingas.

Superinė kolona

Tiems kas nežino/nesidomi/neatsimena – nuo stovyklos iki starto vietos visi dalyviai pajudėjo kolonos pavidalu – po du žmonės (1 komanda), kaip mokyklos pirmoje klasėje. Kelias tęsėsi keliasdešimt kilometrų per miškus ir pamirštus kaimus.  Tingiu atsiminti dalyvių skaičių, todėl operuosiu subjektyviais rodikliais. Pvz., aš retai pamatydavau kolonos pradžią ir galą. Arba, kai kolona pravažiuodavo šalia kaimo namo, žmonės nuo garso spėdavo pabusti, atsikelti, apsirengti, išeiti į gatvę ir vis dar spėt pamatyt visų klasių atstovus. Jie kaip tik pasirodydavo, kai priartėdavo mūsų komanda – tiesa jums sakau.

Taip pat prisipažinsiu, jaučiau šiokį-tokį dvasinį pakylimą, būdamas šios kolonos sudėtyje. Mano vaizduotė paišė Kolumbo pirmą atvykimą pas indėnus. Arba, jei renginys vyktų Lichtenšteino miškuose, tokiom pajėgom galėtume jį užkariaut.

Bet svarbiausia, ralis dar neprasidėjo – o jau pozityvūs įspūdžiai.

Susitikimas su Švenčionių žmonėmis

Ralio startas vyko Švenčionių miestelio centre, tuo metu, kai ten vyko kažkokią miesto šventė. Startavome taip, kaip tai atrodo per TV – žiūrovų apsuptyje, iš po arkos, o policija net tolimesnį kelią rodė. Jaučiau tam tikrą atsakomybę, bent jau starto metu. Juk iki šiol žiūrovai būdavo tie patys enduristai (kurie atvažiuodavo su mašina) ar juos suprantantys žmonės. Šį kartą tai tiesiogiai nesusijusių su renginiu žiūrovų  minia, ir jie galėjo manyti, kad vyksta Dakaro eilinio etapo startas. O jeigu kas nors iš tikrųjų taip galvojo, labai nesinorėjo jo nuvilti. Akimirkos svarbą patvirtino mano  Yamaha TTR. Jis neužsikurė starto metu. O tai tiksliausiais požymis, nes paprastai, kai labiausiai reikia, TTR’as niekados neužsikuria (šis dėsningumas pasitvirtino Moto Devynių paskutiniame rate ir Pabradės 2010 starto metu). Kai tik numoji ranka, tuoj pat viskas pasitaiso. Raminu save tuo, kad motociklas užtikrina mano ramią ir atsipalaidavusią būklę ir neleidžia vairuoti kitaip.

O jei rimčiau, mano nuomone, toks viešas startas buvo pats svarbiausias reiškinys šiame ralyje. Iki šiol tai būdavo renginys, žinomas prijaučiančių žmonių rate ir jiems skirtas. Šį kartą jis buvo stebimas ir vertinamas daugelio žmonių, kurie neturėjo apie jį jokios išankstinės nuomonės, nes nepažinojo asmeniškai organizatorių, dalyvių, ir neskaitė enduroclub.lt. Aš manau, tai buvo didelis išbandymas organizatoriams. Už tai didžiulė jiems pagarba.

Juk nemažai šnekama apie enduro viešinimą, populiarinimą ir pan. Šitas ralis buvo retas atvejis, kai realiai vyko toks skleidimas. (Retas, nes kai būrelis enduristų pralekia pro kaimą, tai nėra enduro tikrasis skleidimas. Gerai, jei bent ranka pamojuoja). Bet mano nuomone, galėjo vykti ir geriau. Kai kolona sustojo prie starto, išilgai, ant pačio bordiūro krašto susigrūdo gyventojai – suaugusieji ir vaikai. Atrodė, kad žiūrovus ir motociklus skyrė nematoma siena. Praktiškai jokio bendravimo nevyko. Mačiau, kaip tėvai bandė atsakyti vaikų klausimus apie motociklus, kurių savininkai stovėjo šalia nepilnai ištiestos rankos atstumu, susikaupę ar bendraujant tarpusavyje. Daugelių atvejų žiūrovai taip ir neišdrįso nusileisti nuo bordiūro, lyg tai būtų uždara techninė zona ir Dakaras pakeliui.

Nematoma riba

Žiūrovams nuo manęs už kuklumą ir nepelnyta pagarbą dalyviams – mano tikroji pagarba. O dalyviams, tame tarpe ir pats sau norėčiau palinkėti rodyti iniciatyva – pabendrauti, papasakoti ir parodyti. Kitą kartą, skriejant per kaimą, užtikrinsime kelią ne piktu garsu, o tuo,  kad žmones savo noru užleis, pamojuos, o sustojus net ir vandens atneš. Čia aišku perdedu, bet mintis lieka tokia.

Asmeniniai reikalai

Dar norėtusi įvertinti mūsų komandos “birutevaitkute.lt” palaikymo komandos darbą – Birutę ir Andrejų (tiems kas nežino, mūsų komanda susidėjo ir dvėjų dalyvių – manęs (Yamaha TTR) ir Edmundo (Honda XR)). Mus aprūpindavo maistu ir kuru, o pasiklydusiems dalyviams parodydavo kelia. Žiniai, Andrejaus nuomone, Pabradės poligono smėlynai žymiai maloniau įveikiami Subaru Outback pagalba.O mūsų komanda pirmą kartą istorijoje įveikė visas kliūtis ir tilpo į laiko normą.

Mūsų palaikymas palaiko ne tik mus!

Grįžinėdami namo, trumpam praradome Yamahą TTR, prieš kelias sekundes dar matytą priekaboje. Išvada – nenaudokite RIMI pirktų diržų. Diržai gal ir nieko, bet išsitiesė kabliai.

Taip pat ralio metu pavyko uzfiksuoti įdomų vaizdą. Mokslinikams dar teks paaiškinti šį fenomeną:

Yeti is back!

O kaip gi pats ralis?

Kaip ir minėjau pradžioje, …dalyviai netik iš Lietuvos …  įveikinėjo visas kliūtis ir … užsispyrę kovojo nežiūrint į… Ar galėjo kas nors būti dar geriau?

Dar foto:

Aš dar švarus

Jau nebešvarus

Mūsų palaikymo mechanizuotos pajėgos