Išgirdau darbdavio klausimą - “ar neplanuoju susilaukti vaikų?” Ir nepasimečiau – jau ne pirmą kartą tai girdėjau, todėl ir atsakymą buvau paruošusi. Atsakiau, kad šią akimirką apie tai negalvojau, tačiau tai gali bet kada pasikeisti. Nereikėjo taip sakyti ar reikėjo – jau kita tema. Bet darbo aš negavau. Paaiškinimas paprastas darbdavys negali/nenori netikėtai prarasti specialisto.
Šiandien galėčiau sušukti – “Valio!” O jei dalyvaučiau pokalbyje dėl darbo, galėčiau teisuolišku veidu darbdaviui ilgai aiškinti apie tai, kad jis neturi teisės atsisakyti priimti į darbą tik todėl, kad aš ketinu turėti vaikų (Šiandien Darbo kodekse Seimas įteisino draudimą atsisakyti priimti į darbą dėl ketinimų turėti vaikų.). Bet ne! Džiaugsmas manęs tikrai neima. Aišku, nuo kažko Seimui pradėti pats laikas. Bet ar tai bus veiksminga, geriausiai parodys praktika. O džiaugtis nelabai ir yra kuo, nes iškreipto darbdavių (ir ne vien tik jų) mąstymo joks darbo kodeksas nepakeis. O į teismus ne kiekviena puls.
Ir nepamiršau aš darbdavio argumentų TOP(žemiau). Tikra tiesa. Tik ta tiesa tinka ir vaikų neturinčioms, o taip pat ir vyrams. Tai prie ko čia ketinimas turėti vaikų?
Darbdavys ne labdaros organizacija – kai pvz., facebooke laiką leidi, tada - labdaros?
Vėl reikės ieškoti naujo žmogaus ir jį apmokyti - kai žmogus pats išeina iš darbo, nereikia naujo specialisto ieškoti?
Jei ir dirbs, tai nuolat prašysis išleidžiama: vaikas serga, sauskelnių pritrūko,…; – patys nesergam ir jokių asmeninių problemų neiškyla.
Sąrašą būtų galima vardinti iki begalybės. Ir su vaiku ar be svarbu tik viena – atlikai tau patikėtą darbą arba ne.
