Apie Vaidą paskaityti galima čia – Konkursas „Mano Juodoji Afrika“: lietuvės savanorystė Malavyje. Ir čia – Konkursas „Mano Juodoji Afrika“. Šmaikščiai graudi vaikų darželių realybė Malavyje ir vaikas vardu Prezervatyvas

Nuotrauka Vaidos iš facebook

Būsiu primityvi ir tiesmuka. Perskaičiusi apie Vaidą nenustebau, bet tik todėl, kad iš seniau žinojau apie jos pasiekimus. Tačiau susimąsčiau – galvoje kaip koks vabalas knibždėjo klausimas – KODĖL? Ir kam jai VISO TO reikia? Juk viso pasaulio ir kiekvieno alkano vaiko neišgelbėsi. Priešingu aveju Lietuvoje pirmiausiai nebebūtų nepritekliuje gyvenančių vaikų. Deja…

Ir nežinau ar radau atsakymą, bet nujaučiu, kad visai ne pasaulį Vaida gelbėja, o save. Vaidai paprasčiausiai tai, ką ji daro, teikia malonumą. Ir čia aš ją suprantu (aišku, jei taip yra). Juk taip malonu daryti tai, ko nedaro dauguma. Daryti tai, kuo netiki dauguma. Ir sarbiausia matyti, kad gali tai padaryti. O jei tai reiškia bent vienam vaikui nušluostyti ašarą ar išmokyti plauti rankytes ( kad jaustum gyvenimo malonumą) – tai yra labai sveikintina! Ir čia linkiu Vaidai eiti savo keliu!

O dabar apie gailestį. Gailėti reikėtų ne Vaidos, o tų, kurie iš už kampo “bobutiškai” mąsto “geriau ji susirastų vyrą ir augintų vaikus”. Tų, kurie ne patys iš savęs, o dėl stereotipų siekia karjeros, konkuruoja, kas prabangesnį automobilį nupirks,.. Taip pat tų, kurie vietoj to, kad darytų tai, kas jiems malonu, pirmiausia praskenuoja visus visuomenėje esančius stereotipus. O galiausiai tarp jų pasiklysta. Juk gyventi pagal visuomenės stereotipus ir nepajausti gyvenimo džiaugsmo – baisiai nuobodu.

Tik pirmi metai kai pasodinau šias tulpes. Esu labai patenkinta.

Dabar kai pražydo paskaičiau, kad antrais metais iš vieno svogūno net 15 žiedelių galima tikėtis. Tuo trapu, jei kasmet iškasi tik iki 5 žiedų.

Prisiminus, kad daugelį tulpių veislių reikia kasmet iškasti, džiovinti ir laikyti iki sodinimo sausai, ši geltona gražuolė su baltais kraštais puikus pasirinkimas tingintiems (jei tik yra galimybė išnaudosiu ją ir aš) kasmet užsiimti tuplių iškasinėjimu.

Pradėjau nuo rytinės ydos patenkinimo -  kavos prekybos centre. Nežinau iš kur tas jausmas, bet kai žinai, jog dar laukia rytinis kavos pagerimas, net ir sunkiausias pirmadienis nuskausminamas. Šį kartą kavos laikas skirtas nuspręsti pasivaikščiojimo po miestą planą. Galimi variantai:  eiti kur akys mato, surasti turistų lankytinų vietų planą ir apžūrėti jas arba tiesiog stebėti šios vietos žmones.

Kava pasitaikė ne kokia. Tačiau kol prisėdusi ją gurkšnojau, užmačiau labai malonu vaizdą akims.

Garbingo amžiaus silingą pirkėją. Aprangos spalvos ir detalės tiksliai tokios, kaip šiais metais skelbia mados kūrėjai. Momentas pasirodė malonus ne tik mano akims. Štai taip savaime aplinka padiktavo tolimesnį planą.

Toliau žingsniuoju pagrindine gatve ir sutinku skulptūrą “Father and Son”. Įdomu tai, kad jos autorius Ülo Õuna skulptūros herojus modeliavo pagal save ir sūnų, kai šiam buvo pusantrų metų.

Ta pačia gatve tiesiai ir išeinu į aikštę, kur priešais Rotušės pastatą (miesto valdžia šiandien, kaip ir planuota statant, dirba čia) fontanas “Kissing students”.  Ir suprantu, kad vos prieš kelias minutes matytos  intymiai besibučiuojančios poros prekybos centre, gatvėje ant suoliukų ir pievoje čia tiesiog miela kasdienybė.

Suoliukai (aukštais atlošais ir pasukimo vienas į kitą kampu) centrinėje Tartu gatvėje (galima ją lyginti su Vilniaus Gedimino prospektu, nors labiau primena Pilies g.) kalba apie estų uždarumą. Bet tai tik pirmas įspūdis. Pavaikščiojus daugiau supratau, kad tai sveikintinas išradingumas. Ir puiki nuovoka – kartais ir minioje labai svarbus privatumas ar patogumas. Pvz., prisėdo dvi mamos pakalbėti, o jų mažyliai patogiai atsirėmę ilsina prisilaksčiusias kojytes. Ir nereikalauja jų paimti ant rankų. Apie garbingo amžiaus gyventojų įsiliejimą į miesto gyvenimą jau nekalbu.

Transportas. Centre gatvėse – nesvarbu  ar tik pesčiųjų ar ir automobilių, dviračių takų nemačiau nė vieno. O dviračių ir jiems skirtų statymo vietų nesuskaičiuosi.

Nemažai jų tiesiog pastatyti ir neprirakinti.

Čia tas pats centras. Automobiliai po mediniais stogeliais. Rodos, kad visai neseniai čia išsikraustė dar arkliais važinėję miestiečiai. Arba dabartis peršoko laiką į praeitį.

Negalėjau praeiti pro šalį, pamačiusi alpiunariumą ant stogo. Tik kad ir kaip ieškojau laiptu, kaip ten patekti, neradau. Galbūt kažkus guli pastatomos kopėčios.

Jaukios centro gatvelės.

Universitetas.

Turiu nemažai atliekamų graikinių riešutų sodinukų – vienų ir dvejų metų. Už simbolinę kainą juos perleisčiau, nes graikinių riešutų miško kol kas sodinti neketinu.

Sodinukai užauginti Lietuvoje. Veislė prisitaikiusi prie Lietuvos klimato sąlygų, todėl derlius spėja prinokti.

Šį riešutmedį verta sodinti ne tik dėl riešutų, bet dar ir dėl apsaugos nuo uodų. Apie tai esu rašiusi ankščiau čia - Ginklas nuo uodų.

Susidomėjus rašyti į paštą bvaitkute@gmail.com

Nuotraukos Vaido Geriko

Iškart perspėju – šį kartą nieko daugiau, kaip kelios mintys apie mano silpnybę – augalus. Noriu pasidžiaugti, kad iš kelių šimtų rudenį pasodintų daigelių, kuriuos parsivežiau iš Anglijos, jau pirmieji pasirodė. Ir labai maloniai nustebino.

Draugės padedama krokus pasodinau labai vėlai -  tik gruodį, o reikėjo bent spalį. Todėl jau nesitikėjau, kad žydės. Klydau, nes dabar jau matosi, kad žydės ne vienas šimtas. Ir gausiai. Laimei, kad apskritai nenušalė, nes sodinau jau sudygusius – galima laikyti, kad tai buvo eksperimetas.

Labai smalsiai laukiu, kada pasimatys tikras žiedų raštas. Bet tai nutiks tik saulei pašildžius. Tuomet papildysiu šią galeriją naujomis nuotraukomis.

Kita gėlė – sniegžydrė arba sibirinė scylė,  dar tik kelios dienos, kaip įsikūrė balkone. Negaliu atsigrožėti.

Papildyta

SIEBERI krokas

Prasiskleidęs geltonasis FUSCOTINCTUS.

Cream Beauty

PRINS CLAUS – ne dažnai kur pamatysi.

Krokas BLUE

CROCUS CANDIDUS- nedažnai sutiksi.

Stebina krokai iš vieno svogūnėlio besiveržiančia žiedų gausa. Paskaičiavau, kad vidutiniškai po 6 žiedus išleido.

Vėliausiai pražydo gausus burys naujų krokų

Daug smulkių geltonų žiedelių tobulai atrodo prie violetinių didelių žiedų.

Šį kartą 

Dar vienas šios gėlės privalumas – ją galima pasodinti tiesiai į pievą, tereikia specialaus kastuvėlio. Dėl iškasinėtos ar kitaip sugadintos pievelės galima nesukti galvos, nes taip nenutiks. Bet apie tai pažadu kitą kartą.

Lankiausi “Litexpo” parodoje “Baldai 2012″. Ir ką ten mačiau gero? (Bet prieš tai atkreipiu dėmesį, kad tekstas yra mano subjektyvi nuomonė, o ne nupirkta reklama.)

Daugiau ir mažiau oficialiai savo darbą atliekančius baldininkus. Bet apie tai nėra ką ir pasakoti, nes su robotiškumu susiduriam visur (pradedant nuo telefonu paslaugas parduodančių operatorių iki “Ar skaniai pavalgėte?”, “Norime Jums padėkoti, kad naudojatės, apsilankėte…”. ) Skamba tobulai, bet kodėl norisi sprukti kuo greičiau? Nes tai – netikra! Tavo atsakymų niekam nereikia.

O štai jei pasiseka rasti ne oficialų bendravimą – tikras malonumas. Ir šį kartą man pasisekė. Baldus transformerius gaminantis Dainius nustebino – netingėjo aprodyti ir išlankstyti kiekvieną baldą. Nepamenu kaip, bet jau netrukus viską žinojau apie šiuos baldus. Ir pati būčiau galėjusi  parodos lankytojams atsakinėti į klausimus. Štai keletas įdomių momentų.

O dabar apie virtinius (kažkam tai koldūnai ar net uzbekiški mantai) – šį kartą įdaryti su jautienos faršu ir būtinai pabarstyti palatrūnu. Nors mano mėgstamiausi sūrūs su varške.  Ir  būtinai su palatrūnu! Tokius visą vaikystę močiutė gamino. Ir turiu ydą – po močiutės  nė mintis nekyla jokių pirktinių: kavinėse, restoranuose pagamintų ar iš parduotuvių lentynų, valgyti.

Toliau šiek tiek garbės palatrūnui ir “Santa Maria” prieskonių gamintojams  – kad sugebėjo ne tik tipiškam pirkėjui pipirus sumalti, bet dar ir žino, kas yra subtilaus skonio dieviškasis palatrūnas. Beieškodama šio prieskonio išmaisiau visų parduotuvių prieskonių skyrius ir jei neminėtas gamintojas, būtų tekę laukti vasaros ir važiuoti porą šimtų kilometrų iki močiutės sodo. Taigi ir vyro išbandymas šiandien būtų neįmanomas.

Kam įdomu, kaip gaminti virtinius – receptas po nuotraukomis.

Gaminame tešlą

500 gr. miltų;
1 puodelis ledinio vandens;
1 kiaušinis;
Žiupsnelis druskos;
1 valgomą šaukštą aliejaus.

Visus tešlai skirtus produktus sudedame į dubenį ir sumaišome iki vientisos masės. Jei tešlą stipriai limpa prie pirštų, patepkite jas aliejaus keliais lašeliais.  Ir dar – labai svarbu rankomis paspaudus įsitikinti, kad tešlą nėra kieta. Jei taip nutinka, drąsiai įpilkite kelis šauktus vandens.

Gaminame įdarą

1 kiaušinis;
Jautienos (300 gr.) ir kiaulienos (200 gr.) faršų mišinys;
Druska, pipirai, prieskoniai (palatrūnas) pagal skonį;

Visus įdarui skirtus produktus sumaišome iki vientisos masės. Jei norite, kad ji būtų sultingesnė, galite įpilti kelis šaukštus vandens. Jei norite, kad valgant virtienį įdaras netrupėtų, o būtų vientisas, galite į įdarą dėti pusę valgomojo šaukšto krakmolo.

Bet užteks plaukus rautis.  Nes čia jums į pagalbą atskubės internetiniai naujienų portalai ir tapsit žvaigžde – “Sukūdo, per dieną.” Ne neįtikinama. Geriau – “Per dieną numetė 16 kilogramų”. Iškart geriau.

O dabar toms, kurioms pasisekė ir gėlių gavote.  Jums praktiškas patarimas – kaip gėles prižiūrėti, kad nenuvystų jau kitą dieną. O iš kur aš žinau? Ir jūs žinotumėt, jei jau nuo pirmų gyvenimo mėnesių jus tėvai suptų tarp tūkstančių tulpių – gėlių pražydinimo kambariuose. Ir dabar tai sapnuoju. Ilgos eilės lyg stori varvekliai lempų, stalų kojos, dėžių dėžutės. Ir ištisos plantacijos raudonų, geltonų, baltų ir vėl raudonų tik su baltais kraštais vaškinių taurelių . Diagnozė – šiandien pro gėles be poros valandų praeiti negaliu.

Ir pagaliau žadėti patarimai!

Tulpėms galioja trys taisyklės. Pirma -  vandenį keisti kasdien. Antra – kartu nemerkti su kitomis gėlėmis. Ir trečia – išrinkite joms patį šalčiausią namų kampą. Tai stebuklingai išgelbės tradicinės raudonas tulpes – jos ne išsiskės lyg sulūžęs skėtis, žiedai liks taurelės formos.

Ant jūsų stalo – rožės. Pirma taisyklė ta pati. O toliau toms, kurios netingi apšokinėti savo grožį – kiekvieną dieną būtina pakirpti rožėms kotus bent centimetrą. Ir kirpti reikia ne bet kaip, bet įstrižai -kuo platesnis  pjūvis, tuo gelė lengviau gers vandenį. Ilgais kotais rožėms tai – vienintelis išsigelbėjimas.

Ir dar ne viskas.  Prieš kirpdami rožių kotus atkreipkite dėmesį į priemonės ( kas tai bebūtų: žirklės, peilis, sekatorius) ašmenis – jie turi būti aštrūs lyg kardas. Tik tuomet padarysite dailų pjūvį. Pati šiam darbui po ranka laikau kolegės padovanotą “Fiskars”  sekatorių. Tikrai nepakeičiamas – įsitikinau atlikusi dviejų savaičių eksperimetą. Bet apie tai kitą kartą.

O dabar pabaikime – kas nutiks, jei  gėlės kotą  išdraskysite tai yra pjausite atšipusiu peiliu. Iš patirties (apie ją netrukus kitame įraše) užtikrinu, rožė negalės pagerti vandens, todėl jau  kitą diena papuošite ne namus, o šiukšlių dėžę.

Ir pabaigai – SVEIKINU VISAS SU KOVO 8-ąją ŽYDĖKIM!

Nors prie ežero pūtė vėjas. Spaudė šaltis ir snigo. Kartu su brangiuoju kepėm blynus miške 6 draugams.  Kitą vakarą, o tiksliau pirmą valandą nakties, slidininko kostiumą (kurį, taip pat nusipirkau  žiemos sezono uždarymui) apsirengusi ir aišku, kaip dera damai – su dviem apsaugininkais Lioša ir Marku, kopiau ir leidausi apsnigtomis Vilniaus Kalnų parko kalvomis.

Gal tai tik blynai. Ir Vilnius tas pats. Bet garantuoju, kad visų kitų šimtų kartų, kada blynus valgiau nė neprisiminsiu, o šį prisiminsiu. Ir anūkams papasakosiu. Visai nesvarbu, kad tada jau greičiausiai tai priskirsu jaunystės kvailumui.  Anūkai supras mane teisingai ir garantuoju, kad pamoką – kaip reikia gyventi, išmoks.

Pati pamenu ne vieną močiutės papasakotą istoriją iš jos jaunystės. Kam įdomu, pasidalinsiu viena. Kas nenorit klausyti, vis tiek sėdat ir klausot, juk senolius reikia gerbt!

Taigi, močiutės rankose gimdavo šedevrai.  Bet ne apie blynus, pyragus, megztas kojines šį kartą. Apie tikrą gyvenimą.

Buvo metai berods 1934-ieji, Žadeikių kaimas. Laiba, nelabai aukšto ūgio, išvaizdi Justina tarnavo turtingo ūkininko šeimoje.  Charakterį turėjo geležinį. Bet apie jį vėliau. Pas tą patį ūkininką dirbo ir daugiau samdinių. Jų tarpe Antanina. Viskas su ja būtų buvę gerai. Ir jos vyriška apranga liberaliai mano močiutei Justinai gyvenimo negadino. Ir žmogus atrodė ta Antanina neblogas. Močiutės žodžiais – darbšti, kaip pulkas bernų.

Tačiau vieną dieną Antaninai nebepakako vien tik vyriškai dirbti ir rengtis. Ėmė ji  terorizuoti kitas ūkininkui dirbusias merginas – meilės jų lovose ieškodavo. Šios neapsikentusios neidavo net miegoti į kambarius, slėpdavosi nuo Antaninos daržinėje, miegodavo ant šieno. Tik neilgam, nes Justinai tai normalu nepasirodė. Taigi surengė ji tikrą meilės naktį Antaninai.

Pririnko pintinę avyžių (kitaip dar vadinamų skarabėjų/mėšlavabalių), uždengė juos. Atėjus vakarui, kai tik Antanina įslinko į jos lovą, Justina akimirksniu supylė juoduosius vabalus Antaninai už kelnių. Pajutusi dygliuotą (vabalų kojos su aštriais, tvirtais dygliais) sujudimą kelnėse Antanina ilgai lakstė po kambarį, mėtydama ir purtydama jai tarp kojų meiliai ropojančius dievo vabalėlius. Kurių netrukus buvo pilnas kambarys. Juodieji gyviai nenuilsdami kilo į orą ir veržėsi  į lempos šviesą. Kai Antanina pagaliau atpažino duris ji pasileido į kiemą. Dvi dienas po to jos niekas nematė. O ir apie jos meilę daugiau niekam neteko girdėti.